Užstrigusi

♣ 32 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Ėjo mėnesiai. Jau buvo rugpjūčio pabaiga, tuoj prasidės rugsėjis.
Rugsėjis yra svarbiausias vynuogių mėnuo, per jį vynuogės įgauna
saldumo ir akylai jas stebint yra nustatomas laikas, kad bus derliau nuėmimas. Ypatingo kalendoriau nėra, tad vienintelis dalykas kaip sužinoti, kada vynuogės yra tokios, kokių mums reikia yra pažiūrint.
Mano rančoja dažniausiai vynuoges apžiūriu aš, tačiau taip pat tai daro ir ūkvedžiai, kurie yra tam, kad jas prižiūrėtų.
Edvardui patiko rūpintis vynuogėmis, todėl net tada kai grįžo Džeimsas jis atradęs laisvą valandą mokydavosi jas prižiūrėti.
Ėjau link vynuogyno. Edvardas matėsi iš tolo, jis buvo be maikutės ir visas suprakaitavęs nuo karščio. Jo kūnas, jo raumenys buvo nuostabūs. Ir tai jau nepirmas kartas, kada aš apie
tai pagalvoju. Kai pagalvoju, kad Edvardas gražus, kad jis stipus,
kad jis supratingas. Edvardas moka išklausyti, aišku ne visomis
temomis, jis moka suprasti ir patarti, taip pat ne visomis temomis, bet jis stengiasi.
Edvardas Karteris stengiasu tapti man viskuo. Jis nori, kad mano gyvenimas prasidėtų juo ir baigtųsi juo. Tai suprantama, aš irgi to norėjau iš Alekso. Alekso... apie jį negalvojau jau beveik du mėnesius, nes mano galvoja būdavo Edavardas.
Man jau senei nebėra skaudu iškarti Alekso vardą. Aš jį mylėjau. Aš jį myliu ir visada jį mylėsiu, bet jo nebėra. Aš privalau gyventi toliau. Ir kažkodėl, nežinau kodėl, bet gyvenimas man siūlo Edvardą.
- Edvardai!- sušukau.
Edvardas atsisuko ir nusišypsojo. Jo šypsena tokia graži.
- Edvardai mums reikia pasikalbėti.- pasakiau jam.
- Aš klausau.- pasakė jis.
- Aš nebegaliu. Nebegaliu būti tarp šių sienų.- nuo Edvardo veido šypsena dingo ir aš supratau, kad jis ne taip mane suprato, todėl bandžiau viską paaiškinti.- Edvardai jau beveik rugsėjis.
- Žinau.- atsakė šis.
- Gerai...- atsidūsau. Bus sunku paaiškinti, bet nusprendžiau pradėti nuo pradžių.- Ką žinai apie vynuoges?
- Nesupratau?- susiraukęs paklausė.
Dieve, koks jis gražus.
- Gerai, pradėsiu iš naujo. Rugsėjis – vynuogių nuėmimo mėnuo.
- Žinau. Man pasakojo brolis. Aišku aš nevisiškai supratau, kaip tai daryti ir kaip viską suprasti, kada, kas ir kaip, bet esmę supratau.
- Gerai... supranti, kad tai svarbiausias vynuogininkų mėnuo?
- Taip. Šitą supratau.- nusišypsojęs pasakė.
- Aš turiu vykti namo.
Edvardo veidas aptemo. Jis ir vėl ne taip suprato.
- Ne. Aš nelaidžiu.- užginčijo jis.
- Aš grįšiu.- patikinau.
- Aš tavęs nesuprantu.- pasimetęs pasakė jis.
- Dienomis aš privalau būti savo rančoje...
- Čia tavo ranča.- pertraukė jis.
- Edvardai, gal gali nepertraukinėti?
- Atsiprašau. Tęsk.
- Aš esu atsakinga už savo rančos, Davis rančos, vynuogęs. Aš nusprendžiu, kada laikas nuimti derlių. Todėl, kad nuspresčiau aš turiu jas apžiūrėti. Kasdien.
- Ir tu nori...
- Noriu dienomis nuvykti ten, o vakarais pažadu grįžti.
- Ne. Veronika prašau...
- Kas yra? Kodėl ne?
- Tu žinai...
- Nežinau.
- Aš bijau, kad tu nesugrįši, bijau, kad mane paliksi, bijau, kad pradingsi. Ką aš be tavęs darysiu? O blogiausia, kad aš pavydėsiu ir niekaip man tai neduos ramybės.- vienu atsikvėpimu išbėrė jis.
Vau... Šitas vyras yra stiprus, paslaugus, išklausantis, tačiau yra ir
pavydus, per daug pavydus.
Priėjau prie pat Edvardo ir suėmiau už jo rankų, taip sukabindama mūsų pirštus. Tada žiūrėdama jam į akis pasakiau:
- Tau nereikia pavydėti. Dėl to, nes aš pradedu tave įsimylėti.- po šių žodžių aš pasistiebiau ir gyliai, aistringai
pabučiavau Edvardą.
- Prašau, pakartok dar kartą.- uždusęs, bet šypsodamasis paprašė jis.
- Kartoti nereikia, tu puikiai viską išgirdai.- nusišypsojau ir nuėjau.