Užstrigusi

♣ 6 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Iš įmonės išėjau apie trečią nakties. Nors buvo naktis, bet mašinų gatvėse netrūko. Aišku, nebuvo tikių kamščių kaip Manhetene, bet juk ir nereikia lyginti Kalifornijos su Niujorku ar Manheteno su San Fransisku. Tai dvi visiškai skirtingos vietos. Į rančą grįžau po gerų dviejų valandų. Man nepatiko dažnai važinėti į biurą ir tai visi žinojo, o viena priežastis kodėl, todėl, kad jis tiesiog per toli ir tai vargina.

Miegojau tik tris valandas, tad nuovargį teko gerai užmaskuoti makiažu. Bet kaip ir visoms moterims man patiko dažytis, puoštis tad tai nebuvo sunku. Baigusi dažytis nulipau į valgomajį, kuriame buvo tuščia. Tėvai dar miegojo, tad aš nuėjau į virtuvę, kurioje jau plušo Arina.

Arina buvo senyvo amžiaus moteris, kuri prižiūrėjo mūsų namus. Prie visų jos pareigų labai senei prisidėjo mano bei mano brolio priežiūra. Ji buvo tarsi mūsų auklė. Arina – apkūni, neaukšta, trumpų žilų plaukų moteris. Nuos jos veido niekada nedingdavo šypsena.

- Labas rytas.- pasisveikinau įėjusi į virtuvę. Arina krūptelėjo ir atsisuko į mane.
- Išgasdinai mane.- nusišypsojo man.
- Atleisk.
- Šiandien ankstyva.
- Taip. Važiuosiu į biurą, turiu daug darbo.
- Veronika, tu labai daug dirbi.
- Arina nepradėk.
- Aš ir nepradedu mergyte. Tu tai puikiai žinai. Tu dirbi per daug ir visa tai, yra tik tavo brolio kaltė. Jei jis būtų čia jūs galėtumėte pasidalinti darbus.- priėjusi prie manęs paėmė už rankos.
- Jei jis būtų čia viskas būtų kitaip, aš būčiau kitokia.
- Nebūtum kitokia, liktum tokia pačia miela mergaite, kurią aš užauginau. Tik tu beaugdama pradėjai slėpti  savo jausmus. Darbe būti vienokia, namie – kitokia.
- Mes visi tokie.- nusižiovavau.
- Tai kiek valandų miegojai, kad žiovauji?
- Tris valandas.
- Taip dirbdama pervargsi ir išseksi, o kaip tai nutiks nesakyk, kad neįspėjau.
- Kas pusryčiams?- paklausiau nukreipdama temą nuo darbo.
- Omletas. Išalkusi?
- Išbadėjusi!- nusijuokiau ir prisėdau ant aukštos barinės kėdės, prie virtuvės stalo.

Po kelių minučių Arina padavė man lėkštę su omletu ir aš pasigardžiuodama jį suvalgiau tuomet išgėriau stiprios ekspreso kavos.

- Kada važuosi į darbą?- paklausė Arina.
- O kiek dabar valandų?
- Jau beveik septynios, o ką?
- Aš veluoju, pusia septynių turėjau išvažiuoti.- šokau nuo kedės, pribėgusi prie Arinos pabučiavau į žandą ir pagriebusi nuo stalo dokumentus, kuriuos vakar atsivežiau, rankinuką išbegau iš namo.

Po trijų valandų buvau jau savo kabinete ir netgi jau buvau baigusi taisyti mėliną papkę, kurios vakar taip ir nepabaigiau. Jau galvojau eiti išgerti kavos su Diana, kai prisiminiau, kad šiandien turėjau paskambinti ponui Leo Faringui. Surinkau pono Lio Faringo telefono numerį ir paskambinau. Ponas Lio man turėjo parduoti dalį savo žemių. Šios žemės buvo vienintelė mano galimybė. Jos idealiai tiko, buvo artimos mūsų žemei.

- Klausau?- atsiliepė vyriškis.
- Laba diena. Jums skambina Veronika Davis, dėl žemių, kurių taremės.
- Aaa taip. Sveiki panele Veronika. Malonu girdėti jūsų balsą. Kaip tėvai gyvena?
- Viskas labai gerai. O jei parduotumete man savo žemes būtų dar geriau.
- Atsitiko tos nenumatytas dalykas.
- Koks? Jei tai dėl pinigų tai viskas gerai, aš galiu ir daugiau sumokėti. Jūs žinote kaip man jų reikia.
- Ne, ne. Ne dėl pinigų. Prieš valandą aš pardaviau žemes.
- Pardavėt!? Kaip galėjot!? Juk mes tarėmes, kad parduodat man!- buvau tokia pasipiktinusi, kad galvojau nesusivaldysiu ir pasakysiu jam ką nors, bet susivaldžiau ir ramiai paklausiau.- Kam pardavėt?
- Edvardui Karteriui...

Neišklausiusi iki galo padėjau ragelį. Kaip suprasti Edvardui Karteriui? Kodėl? Nesuprantu, nieko nesuprantu. Kam jam jos? Susidėjau rankas ant stalo ir ant jų nunarinau galvą. Nepraėjus net minutei suskambo biuro telefonas.

- Klausau?
- Veronika, pas tave atėjo Edvardas Karteris ir prašė perduoti, kad kol tu su juo nepasikalbėsi jis niekur neis.
- Aš užsiėmus, pasakyk kad užeitų vėliau.

Padėjau telefono ragelį, atsistojau nuo kedės, į rankas pasiimiau tris plonyčius aplankalus ir išėjau iš kabineto.

Prie savo stalo sedėjo Diana, laukiamajame Edvardas, apsirengęs prabangiu melsvu kostiumu. Mačiau kaip Edvardo akys susmigo į mane. Jis nuodugniai naršė kiekviena mano aprangos dalį. Jo akys leidosi žemyn žalios spalvos prigludusia suknele, dvylikos centimetrų aukščio žaliais bateliais. Tuomet kilo į viršų. Akys stabtelėjo prie ryškiai raudonų mano lūpų. Tuomet jis apsžilaižė ir priėjo prie manęs.

- Labas.- pasisveikino jis.
- Sveiki. Šiandien esu labai užsiėmusi, tad priimti negalėsiu. Nors jūsų tikriausiai niekada nepriimsiu.- dalykiškai pasakiau.
- Turim pasikalbėti.- piktai tarė.
- Negaliu. Tau mano sekretorė tai jau turėjo pranešti.
- Veronika, aš ne juokauju.
- Aš irgi visiškai rimtai. Su tavimi kalbėti negaliu. Man susirinkimas.
- Aš palauksiu.
- Ir paskui būsiu užsiėmusi.
- Pasakiau, kad palauksiu. Vadinasi palauksiu.