Užstrigusi

♣ 11 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Vedėjui pasakius, kad „Geriausias 2019 metų vynas“ laimėjoją paskelbs Veronika nustebau. Veronika dar niekada nėra nieko paskelbusi. Tačiau apsidžiaugiau, nes šiandien jos ieškojau, bet tokioje masėje žmonių jos neradau. Pastebėjau Veroniką lipančią ant scenos. Ji tokia graži. Juoda suknelė, balto aukso papuošlai. Ji tokia graži.

- Veronika labai gražiai atrodo.- pasakiau broliui.
- Čia daug moterų, kurios gražiai atrodo.- paeizino mane Džeimsas.
- Ji kitokia.- pasakiau jam.- Vero...
- Visų pirma, labas vakaras visiems.- Veronikos balsas pertraukė mane.- Nepaslaptis, kad pirmą kartą esu  kviečiama pristatyti nominantus ir įteikti apdovanojimą. Mano manymu, tai didelis įvertinimas. Juk ne bet kas gali įteikti tokį garbingą apdovanojimą.- šia nominacija buvome nominuoti ir aš su broliu, tiksliau mūsų vynuogynas.

Per ekraną parodė nominuotus vynuogynus ir jiems atstovaujančius žmones. Vieni iš jų buvome ir mes.

- Šią nuostabę statulėlę laimėjo.- Veronika atidarė voką, perskaitė vardą. Nuo jos veido šypsena dingo. Bet nuskambėjas balsas buvo ramus.- Karterių vynuogynas ir broliai Džeimsas ir Edvardas Karteriai. Kviečiu juos į sceną.

Duodama statulėlę Veronika paspaudė man ir Džeimsui ranką. Nepabučiavo į žandą, kaip dažniausiai darydavo apdovanojimus įteikiantys žmonės. Bet ir prisilietimas Veronikos buvo švelnus ir greitas. Ji tik paspaudė ranką ir greitai pasišalino nuo scenos. Palidėjau ją akimis iki jos vietos. Na, bent jau žinau kur ji sėdi.-pagalvojau. Pasakėme padėkos kalbą ir nulipome nuo scenos.
Paskutinę nominaciją „2019 metų vynuogynų žmogų“ laimėjo Veronika. Ji grakščiai užlipo ant scenos ir tarusi padėkos žodį atsiėmė vynuogės formos auksinę statulėję.

Likusis renginys ėjo labai lėtai, lygiai taip kaip ir kita diena, ir naktis, taip pat ir visa savaitė. Tai buvo pati ilgiausia mano kada nors praleista savaitė. Ta pati rutina: ofisas – namai, namai – ofisas. Jokios dingsties  susitikti Veroniką. Kad bent akimirkai galėčiau ją pamatyti jausčiausi geriau. Gal geriau. Jau praėjo dvi savaitės po geriausio vyno rinkimų, dvi savaitės po to kai broliui prisipažinau, kad myliu Veroniką.

Į kabinetą įėjo Robertas, jis yra mano dešinioji ranka, šioje avijacinėja įmonėje. Su juo aptariame viską. Net tai kas nėrą susija su darbu. Prieš tris dienas buvome bare ir aš prasitariau jam, kad man patinka Veronika. Nuo tada jis man padeda susirasti priežastį, dėl kurios turėčiau susitikti su ja.

- Edvardai nepatikėsi ką radau.
- Ką?- suglumęs paklausiau.
- Tu tik pažiūrėk.- padėjęs man ant stalo popierius pasakė Robertas.

Pradėjau skaitinėti dokumentus. Čia tai, ko man reikėjo. Aišku aš to nesitikėjau. Net negalėjau patikėti, kad tai taip... net nežinau kaip apibūdinti. Aš to pats nesitikėjau ir esu tikras, kad Kevinas Davis ir jo žmona Elena Davis nenorės, kad tai sužinotų visi.
Po poros valandų buvau prie pono Kevino Davis namų. Pasibeldžiau į duris ir jas atidarė senyvo amžiaus moteris.

- Laba diena.- pasisveikinau.
- Laba diena.
- Norėčiau susitikti su ponu Kevinu Davis. Aišku jei jis namie.
- Taip jis namie. Prašom užeikit.- pakvietė mane į vidų.

Šiame name dar nesu buvęs. Jis labai gražus. Prabangus, bet tuo pačiu ir paprastas. Name vyrauja balta ir medžio spalva. Svetainė didelė ir jauki, dvi baltos odinės sofos, stiklinis staliukas, ant sienų įvairūs paveikslai. Dideli laiptai vedantys į antrą aukštą.

- Prašome palukti čia aš tuoj pakviesiu poną.
- Kodėl tu mane nori kviesti Arina?- lipdamas laiptais žemyn pasiteiravo Kevinas.
- Kevinai pas tave atėjo ponas.- senyvo amžiaus moteris, kurios vardas Arina parodė į mane. Kevinas suglumo, bet nulipo laiptais ir priėjęs pasisveikino su manimi. Tuomet Arinos paprašė, kad paliktų mus vienus.
- Kodėl čia atėjai Edvardai?- pasiteiravo jis ir parodė ranka į sofą prieš save.

Aš atsisėdau ir iš sektuvo išsitraukiau dokumentus, kuriuos man davė Robertas. Tuomet padaviau juos Kevinui. Jis atidžiai perskaitė paduotus lapus, karts nuo karto pažiūrėdamas į mane. Jo veido išraiška pasikeitė. Šypsena dingo nuo veido. O ties nosimi ir akimis atsirado nervų ir nerimo raukšlelės.

- Iš kur juos gavai?- perskaitęs paklausė šis.
- Radau.- trumpai ir aiškiai atsakiau.
- Kur?
- Žinot, kai labai nori randi viską.
- Kodėl taip stipriai norėjai tai rasti?
- Seniai supratau, kad kažko norėdamas paprastai negausiu. Ypač iš jūsų. Jei atvirai, tai nesuprantu kuo aš jums neįtikau.- atvirai pasakiau.- Aš noriu Veronikos, seniai jos noriu. Tačiau niekaip jos negausiu.
- Teisybė. Ji su tavimi nebus niekada.- paantrino man Kevinas.
- Netiesa. Ji su manimi bus. Ir labai greitai. Su jūsų pagalba.
- Nesupratau?
- Jei norite, kad to, kas parašyta šiuose lapuose niekas nesužinotų turite man padėti.
- Kaip?
- Veronika turi sutikti tekėti už manęs.
- Ji nesutiks.- toliau tvirtino jis.
- Ji turi sutikti. Jei jau dvidešimt penkeri, ji neturi vaikino, sužadėtinio ar mylimojo. Bet to jūs irgi senstate, todėl norite anūkų. Dėl to pabandysite ją įtikinti, kad aš esu geriusias variantas. Kad su manimi jis bus labai laiminga. Ir galiu užtikrinti, ji tikrai tokia bus. Kviesite mane vakarienės, į svečius, aš taip pat. Taip mes bendrausime dažniau ir po kelių mėnesių įvyks vestuvės.

Nors Kevinas bandė ir vienaip ir kitaip prieštarauti ir vis užginčydavo mano planus, bet paskui sutiko. Suprato, kad jei nenori, kad šią paslaptį sužinotų kiti turi sutikti su manimi. Kevinas Davis sutiko man padėti, jis darys viską, kad po dviejų mėnesių aš ir Veronika susituoktume.