Užstrigusi

♣ 14 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Klausau?- atsiliepau į tėčio skambutį.
- Ką darai?- paklausė jis.
- Dirbu. Kodėl skambini?
- Norėjau paklausti kada šiandien baigsi darbą.
- Nežinau. Juk pažysti mane aš galiu dirbti ir visą parą. O kodėl klausi?
- Šiandien aštunta valandą turim būti Sierra Mar restorane.
- Kodėl?
- Įvyks svarbus susirinkimas.
- Koks?- kaip visada prieš kažką darydama išsiklausinėju kas, kur, kodėl, kad žinočiau, kas manęs laukia.
- Svarbus. Tau dabar reikia žinoti tik kiek, kad jis svarbus. Kai važiuosim papasakosiu plačiau ir atsakysiu į visus reikiamus klausimus.
- Gerai, tebunie. Bet gal bent jau į vieną klausimą atsakyk. Kaip manai, ar gali atsakyti į vieną klausimą?
- Priklauso nuo klausimo, bet klausk.
- Pokalbis į kurį važiuosime bussujįjęs su darbu?
- Ne, nesusįjęs.
- Aišku. Gerai aštuntą būsiu restorane.
- Ne, ne, ne.- užginčijo tėtis.
- Nesupratau?
- Tu grįžk namo, persirenk...
- Tai žinoma, kad aš tai padarysiu, juk dirbu rančoje čia nėra švaraus darbo. Todėl butinai grįšiu namo.
- Puiku. Važiuosime kartu.
- Gerai. Tu namuose?
- Ne, bet tuoj grįšiu ir lauksiu tavęs kai grįsi važiuosime visi kartu.
- Gerai. Tai aš tada paskambinsiu Haroldui ir pranešiu, kad jis būtų pasiruošiąs šeštai.
- Gerai, iki. Myliu.
- Aš irgi. Iki.
Paskambinusi Haroldui pranešiau, kad šeštą valandą mane turės nuvešti į restoraną. Baigusi kalbėti telefonu užšokau ant Žaibo ir pasileidau per vynuogyną iki nedidelės trobelės. Prijojusi nedidelę, medinių rastų trobelę nušokau nuo Žaibo ir jį pririšau prie šalia buvusio raudonojo ąžolo šakos. Iš kišenės išsitraukiau raktą, kurį turėjai tik aš viena ir atrakinau spyną, tuomet atidariau duris ir įžengiau į vidų už savęs uždarydama duris.

Namelio viduje buvo keli stalai sustatyti prie pat namo sienų, ant vieno stalo buvo mikroskopas, labaratoriniai indai, ant kito –
dokumentai ir kiti popieriai, kurie buvo gražiai surušiuoti į krūveles pagal svarbumą ir pagal tai, kas juose parašyta, kompiuteris ir spasudintuvas. Prie abiejų stalų stovėjo po supamąją kėdę. Kitoje pusėje prie sienos buvo nedidelė spintą, kuri pilna dokumentų. Per visą namelį buvo keturi langai, kurie buvo užtamsiti, kad niekas negalėtų pamatyti kas yra viduje.

Viduryje kambario buvo metro skersmens dydžio skylė, toja skylėje augo vynuogė. Viena vynuogė su kuria darau įvairius ekspermentus. Stoge buvo didelis stoglangis, kuris irgi buvo užtamsintas, tačiau kad vynuogė galėtų augti tas stoglangis
automatiškai atsidarydovo, taip į patalpą įleisdamas šviesos, kurios reikėjo augalui.
Šiuo metu buvau labai užsiėmus nauju projektu. Būtent jam man ir reikia žemių. Noriu, kad tose žemėse augtų nauja, dar niekeno
neišrasta vynogių karta. Šią žaliąją vynuogę sukryžminau su vyšnia. Tai padariau labaipaprastai. Nusipirkau tokios pačios veislės vynuogę, kokios auga mūsų teritorijoje. Tai vienos iš geriausia derančių vynuogių. Tuomet padariau žaizdą jos kotelį ir į tą išpjautą vietą įdėjau vynuodės kotelio dalį. Tuomet su viela apsukau tą koto vietą ir palikau. Vynuogė augo ir keitėsi. Žali lapai kas mėnesį tapdavo vis rausvesni. O žiedai, kurie prieš kelias dienas išsiskleidė buvo ryškiai geltoni. Pagal visu labaratorinius apskaičiavimus tai turi gautis nuostabaus kvapo, skonio ir gražios spalvos gėrimas. Naujas vynas.

Į manus grįžau vos pusvalandžiui likus iki išvaževimo. Netikėtai užsidirbau.- pati sau pasakiau.- Nors jei neužsidirbčiau tai nebūčiau aš. Juk tik darbas tau padeda užmiršti Aleksą. Begalvodama apie jį nusirengiau visu savo drabužius ir sudėjau į skalbinių dėžę, kuri stovėjo mano vonioje. Tuomet palindau po dušu ir nusiprausau. Jei nebūtų spaudęs laikas tai būčiau ir vonia pasilepinusi, bet kadangi nebuvo tai...

Apsirengiau juodais džinsais, juoda, trumpų rankovių maikute ir ant pečių užsimečiau pukuotą šviesiai rudą megstuką. Apsioviau juodus aukštakulnius ir pasiėmusi juodą delninukę išėjau iš kambario.

Jau buvome beveik prie pat restorano, kai tėtis prabilo.

- Susitiksim su Edvardu Karteriu.- pasakė jis.
- Su kuo?- nesupratau aš. Man tikrai pasigirdo.
- Su Edvardu Karteriu.
- Kodėl?- tai buvo vienintelis žodis kurį sugalvojau.
- Nes man atsibodo. Veronika aš pavargau. Tos šeimų nesantaikos labai kankina. Aš senstu.
- Tėti.
- Sakau tiesą. Aš senstu ir nenoriu tau palikti priešų. Ypač dėl to, kad tu liksi viena. Taileris nusiplovė, apie tave net nepagalvojęs.
- Galėjai man ir pasakyti. Jei būtum paaiškinęs būčiau supratusi. Juk žinai, kad aš visada išklausau. Nepriimu sprendimų gerai visko neapgalvojusi.
- Žinau ir dėl to esu labai laimingas.

Sierra Mar restoranas yra labai gražus ir labai prabangus. Jis yra prie pat Ramiojo vandenyno. Per restorano didelius ir plačius langus atsiveria nuostabūs vaizdai į vandenyną. Kai įėjome į restoraną mus pasitiko padavėjas. Kai pasakėme jam mūsų pavardę jis palidėjo mus iki mūsų staliuko. Prie staliuko jau sedėjo Edvardas. Mums priėjus prie staliuko jis atsistojo ir paspaudė mano tėvui ranką, mamą pabučiavo į žandą. Priėjęs prie manęs irgi pabučiavo į žandą. Tuomet nusišypsojo ir  atitraukė man kėdę šalia jo kedės.

Vakarienė ėjo skalndžiai, jokių nuotykių ar nepageidaujamų kalbų. Po geros valandos, kai jau buvome suvalgę pirmą pasitekalą, mano mamai pasidarė negerą. Ir jiems teko išvažiuoti. Aš siūliausi važiuoti kartu, bet mano tėtis pasakė, kad nemandagu palikti Edvardą vieną, tad teko pasilikti su Edvardu vienu du.

- Gal šampano?- paklausė Edavardas išvaževus mano tėvams.
- Šampanas skirtas šventėms.- atsakiau.

Edvardas nusijuokė ir tada pasiūlė kitą gėrymą:

- Tai gal vyno?
- Norėsiu Kosmopolito kokteilio.
- Gerai.

Kosmopolitanas - tai yra kokteilis, pagamintas iš degtinės, citrusinių vaisių likerio, spanguolių sulčių, laimo skiltelės sulčių, ledo kubelio ir laimo žievelės.

Priėjo padavėjas ir Edvardas paprašė, kad jis atneštų vieną kosmopolitano kokteilį ir vieną stiklą viskio su ledukais.

- Tu labai gražiai atrodai.- pasakė Edvardas, kai atnešė mūsų gėrymus.

Pati sau nusišypsojau. Negali būti. Negi jis vėl mane kabina?-pagalvojau.

- Edvardai, kas čia vyksta?- tiesiai šviesiai ėjau prie reikalo.