Užstrigusi

♣ 30 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Ne... Ne... Ne... Tai netiesa...- vis kartojau sau. Nieko aplinkui nemačiau, nes akyse buvo pilna dar neišverkto skausmo.- Tik ne jis... Tik ne Aleksas...
Nežinau, kada atsigiuliau miegoti. Nežinau nieko, jau nieko. Jei
Aleksas ištikrųjų mirė... Jei jis mirė - mirė viskas. Mano svajonės, mano ateitis. Mūsų sajonės, mūsų ateitis, planai, kurie jau nebeįsigivendins. Kas dabar bus? Kaip dabar gyventi? Juk visą šitą laiką aš ištvėriau tik todėl, kad žinojau, jog Aleksas atvyks. Išgelbės mane. O jei jo nėra, tada nėra ir manęs. Kaip dabar man surasti jėgų? Kaip surasti jėgų kovoti su Edvardu? O gal geriau jam pasiduoti? Gal geriau likti su juo? Gal daryti viską ko jis nori? Juk dabar neturiu kur eiti. Tėvai? Tėvas, jis viską žinojo, esu tuo šimtu procentų tikra. Jis jau bandė mane išskirti su Aleksu ir jam
pavyko. Tai gal ir čia jo darbas?

Po to kai Aleksas išvyko aš nuštojau bendrauti su tėvu, arba bendraudavau, bet tik būtinais dalykais. Išskrausčiau iš rančos, nusipirkau butą San Franciske. Bet po pusės metų grįžau. Grįžau dėl mamos. Tad asužinojome, kaip jai negerai, kad ji serga, sunkiai serga. Jai yra smegenų vėžys, trečia jo forma. Su tėvu niekada nešnekėjau Alekso tema. Nenorėjau, kad jis žinotų, kad aš viską žinau. Laukiau, galvojau, kad gal jis pats prisipažins, juk taip darytų mylintis tėvas. Viską pats prisipažitų
ir pasakytų, kad suklydo. Bet visus tuos ketverius metus jis nieko nepasakė, net neužsiminė, o aš sau pažadėjau, kad kadanors pasakysiu, kad kaip jis beslėptų ar nenorėtų sakyti, viskas išaiškės, melo kojos trumpos.
- Pone Veronika?- kažkas lasibeldė į kambario duris.
- Užeikit.- vos vos tegalėjau ištarti žodžius.
Į kambarį įėjo Irina. Man ji patiko. Irina yra labai maloni moteris, labai panaši į Ariną.
- Pone, atnešiau jums pusryčius.- pasakė ir padėjo padėklą ant stalo.
Aš gulėjau ant sofos ir žiūrėjau į niekur. Anksčiau žiūrėdavau pro
langą, galvogavau, kad gal už jo išvyriu Aleksą, kuris atskuba mane išgelbėti. Bet dabar jau nebebuvo kur ir dėl ko žiūrėti.
Vakar naktį peržiūrėjau internetinius tinklalapius ir radau. Ten buvo straipsnis, kuriame rašoma, kad penki Amerikos CŽV agentai žuvo vykdydami išgelbėjimo misiją. Aleksas ir jo komanda turėjo išgelbėti amerikiečių šeimą, kuri buvo pagrobta Sirijos mafijos ir laikoma prieš jų valią. Susišaudymo metu žuvo penki ir septinių agentų. Vienas iš jų buvo Aleksas Moris. Rašoma, kad jam buvo šauta tiesiai į širdį. Jo širdis priklausė man! ĄTik man!
Alekso pelenus šiandien turi atskraidinti į Virdžinija ir palaidoti
Arlingtono kapinėse. Tai kariškių kapinės. Kariškių, kurie tarnavo šaliai, kurie dėl jos paaukojo gyvybę.
- Ačiū Irina, bet aš nealkana.- atsakiau.
- Pone, jūs tik pasižiūrėkit,- pasakė ji ir atidarė užuolaidas, kambarį nušvietė skaisti saulė.- koks puiku oras. Gal norėtumėte išeiti pasivaikščioti?
- Ne, Irina, nenoriu. Būk gera užtrauk užuolaidas.-paprašiau jos.
Moteris tai ir padarė, o paskui išėjo. Po valandos grįžo ir išsinešė pilną padėklą maisto.
- Edvardai.- visai netori mano kambari durų nuskambėjo Irnos balsas.- Pone Veronika nieko nevalgo, man baisu, kad ji susirgs.
- Nesijaudink Irina, aš tuo pasirūpinsiu.- nuramino moterį.- Gali paruošti pusryčius teresoje?
- Žinoma.
Girdėjau, kaip moteris nueina korodoriumi. O paskui kažkas pasibeldžia į mano duris. Į kambarį įėjo Edvardas ir norėjo man kažką sakyti, bet nutilo.
Nusisuko nuo manęs, tikriausiai ruošėsi išeiti, bet priėjęs prie durų atsisuko ir pasakė.
- Noriu, kad po dešimties minučių būtum terasoje, jei ne...-nutilo jis.- būk gera ir ateik.
Tuomet jis išėjo, o jo pasakyti žodžiai dar vis skamba man ausyse.
- Noriu...- pati sau pasakiau.
Norėti galima daug, norėti ne draudžiama. Tačiau ne viskas išsipildo, ne viskam lemta išsipildyti.
Taip žinau, kad Aleksas mirė vakar. Kad turiu jo gedėti, bet taip pat supratau vieną dalyką. Jis nemylėjo manęs taip, kaip aš jį. Nes jei
būtų mylėjęs, nebūrų išvykęs, nebūtų atstūmęs daugybę kartų. O skaudžiausias dalykas moterei - tai kai mylimas vyras tave atstuma. Pasako, kad negali, pasako, kad nemyli, o paskui sako,
kad melavo. Taip, dėl melo jo kaltinti negaliu. Jis parašė man antrą laišką, kurio aš negavau. Aš nežinau kur jis yra. Ir tikriausiai jau niekada nesužinosiu. Bet galėjau Aleksą kaltinti dėl to, kad jam darbas buvo svarbiau negu aš. Jis pirmenybę suteikė amerikos šeimai, kuria pagrobė mafoją, o ne man. Gal ir galvoju kaip savanaudė, bet juk kiekviena to norėtų. Norėtų būti
svarbiausia. Norėtų, kad vyro akys matytų tik ją, kad ausys girdėtų tik ją. Kas to nenorėtų? Kas nenorėtų būti svarbiausia vyro gyvenimo dalimi? Aš tokia nebuvau Aleksui, taip gal jis
mane mylėjo, bet ne taip. O aš esu verta to, aš stengiausi, kas be nutiktų žinojau, kad jis grįš.
Nulipau laiptais į svetainę ir per svetainę išėjau į terasą, kurioje jau laukė manęs Edvardas, stalas taip pat buvo paruoštas.
Man atrodo, kad akimirkai pamačiau Edvardo veide šypseną. Jis
džiaugėsi, kad aš nusileidau. Kad atėjau pas jį.
- Daugiau niekada negrįsk man liepti! Aš nesu tavo tarnaitė ar tau dirbantis žmogus, kad paklūsčiau tavo
nurodymams.- pasakiau sėsdamasi prie stalo.
Edvardas atsisėdo ir nusišypsosjo. Šį kartą šypsena pasiliko jo veide ir jis pasakė:
- Ne. Tu tikrai nesi darbuotoja ar tarnaitė. Tu esi mano žmona. Todėl atsiprašau...
- Atsiprašai už ką?- nutraukusi jį paklausiau.- Už tai, kad mane išprievartavai, du kart? Už tai, kad per prievartą gyvenu čia? Ar už tai, kad man liepei?
Edvardas pasimetė. Gal nesitikėjo, kad yra padaręs man tokių blogų dalykų.
- Už viską.- atsakė jis žiūrėdamas man į akis.
- Viską?
- Viską.
Pusryčiavome tylomis, tačiau tyla nebuvo nejauki.
- Šiandien laidos Aleksą. Neturėčiau prašyti tavo leidimo, bet noriu nuvažiuoti į laidotuves.- pasakiau ir Edvardas nusiminė, tik aš nesupratau kodėl.
- Aš nenoriu, kad tu ten važiuotum.- pasakė ir atsistojo nuo stalo.
- Žinai, aš irgi nenoriu daugybės dalykų, bet gyvenime nutinka taip, kad nuo tavęs tai nepriklauso.
- Tu nevažiuosi.
Pasakė jis ir jau ruošėsi eiti, bet tada aš paklausiau:
- Kodėl?
Edvardas atsisuko į mane ir jo akyse galėjau įžiirėti skausmą, lygiai taip pat kaip ir jis manosiose.
- Kodėl?- sarkastiškai pakartojo klausimą jis.- Todėl, nes aš pavydžiu.
- Ko tu dabar pavydi? Juk Aleksas mirė.
- Pavydžiu, kad net jam mirus tu galvoji, kalbi ir svajoji tik apie jį.
Pavydžiu, kad net jam mirus, tavo širdis priklauso jam.
Edvardas išėjo, o aš atsisėdau, ant supynių, kurios stovėjo terasoje. Mąsčiau apie Edvardo žodžius: Pavydžiu, kad net jam mirus, tavo širdis priklauso jam. Taip, mano širdis daugybe metų priklausė tik jam, bet dabar aš net pati nežinau, ar ji skirta
Aleksui. Gal ji buvo jo, daug metų priklausė tik jam, bet dabar, dabar nesijaučiu taip, kad mano širdis priklausytų jam. Tačiau su kitais Edvardo žodžiais visiškai sutinku. Aš apie Aleksą galvoju, kalbu ir svajoju, ir taip visada bus. Tam tikru mano gyvenimo etapu jis buvo mano praeitis, dabartis ir ateitis. Tačiau dabar jis yra mano praeitis.