Užstrigusi

♣ 28 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Prieš išeidamas iš kambario Edvardas man paliko mano telefoną. Tad vos tik jam išėjus aš iškart paskambinau Aleksui, bet jis nekėlė ragelio. Paskui paskambinau dar ir dar kartą. Bet jis
neatsiliepė. Tada paskambinau Anai ir jau po trijų signalų ji atsiliepė.
- Veronika?
- Ana.- iš kart apsiverkiau.- Ana.
- Veronika ar tau viskas gerai? Aš taip jaudinausi.
- Ne, negerai. Aš esu ištekėjusi, o Aleksas nekaltas, jis man nemelavo.
- Žinau.
- Iš kur?
- Buvau nuėjusi pas jį, padaviau tavo raštelį, kurį man buvai įspraudusi į ranką, kai atsisveikinome.
- Ir ką sakė.
- Kad tave labai myli ir kad jis atvyks pas tave.
- Bet jis neatsiliepia.
- Žinau. Jis išskrido.
- Kur?
- Kai su juo šnekėjau jam paskambino iš jo darbo ir paprašė, kad jis ir būtent jis vyktų į misiją Sirijoje, jam pasakė, kad yra asmuo kuris nori, kad būtent jis vyktų ten.
- Kas tas žmogus?
- Niekas nežino, bet manom, kad tai kažkoks labai svarbus žmogus, kuris tiki, kad Aleksui pavyks susitvarkyti su ten vykstančiais neramumais.
- Bet jis grįš?
- Taip, po savaitės. Tai septynių dienų misija.
- Gerai. Po septinių dienų jis atvyks manęs išvaduoti.
- Taip. Nepergyvenk. Kada tave pamatysiu, kada atvyksi į darbą?
- Nežinau. Nežinau, manęs neišleidžia iš namo.
- Bet taip negalima. Jis neturi teisės.
- Žinau, bet jis už mane stipresnis.
- Veronika ar jis tau kažką padarė?-susirūpinusi paklausė draugė.
Taip! Taip! Jis mane išprievartavo!- nerėjosi šaukti, kad man padėtų, bet burna užsiklijavo ir tegalėjau pasakyti:
- Ne.

Gulėjau ant sofos ir žiūrėjau pro langą. Jau buvo vakaras. Saulė leidosi. Išgirdau kaip koridoriuje kažkas eina, žingsniai viš garsėjo. Tada pasibeldė į mano duris ir nelaukęs kol atsakysiu
įėjo Edvardas. Aš net nepažiūrėjau į jį.
- Veronika.
- Ko nori?
- Einam, stalas jau padengtas.
- Kur einam?
- Vakarieniauti.
- Aš nealkana.
- O aš nenoriu, kad tu susirgtum!- sušuko jis ir suėmęs mane už ranku pakėlė nuo sofos.
- O aš gal noriu susirgti!- sušukau.- Gal noriu numirti! Gal noriu išeiti!
- Niekur tu neisi! Liksi šiame name. Čia tavo vieta.
Tada jis pastvėrė vėl mano ranką ir pasakė:
- Arba eini pati, arba aš tave pats nunešiu prie stalo.
Aš nieko nesakiau, tik išėjau pro duris. Nulipus dideliais plačiais laiptais buvau vėl sugriebta už rankos, tačiau aš ją greitai ištraukiau.
- Veronika ankščiau nesakiau, bet tu esi šių namų ponia ir kol kas vienintelė, kol mano brolis nevedė, todėl noriu, kad rūpintumeisi visais namais. Juk jie tavo.
- Negi tu toks kvailas?- žengusi žingsnį link jo paskiau.- Negi nesupranti? Aš nesu šių namų pone. Man visiškai  neįdomu kas čia vyksta. Man neįdomūs šie manai,  neįdomūs darbuotojai, o ypač,- priėjau dar arčiau jo ir pirštu dūriau jam į krutinę.- o ypač man neįdomus esi tu, tu ir tik tu.
Vakarienė baigėsi, iš kart po jos nuėjau į savo kambarį. Edvardas
nesirodė ir aš tuo džiaugiausi. Man nereikės su juo miegoti. O tai buvo vienas iš geresnių dalykų. Prieš eidama miegoti peržiūrėjau visus naujienų tinklalapius ir neradau nė vieno, kuris būtų susyjęs su Sirija. Tada nuėjau miegoti.

Ėjo dienos, prima, antra, trečia, ketvirta, bet jokių žinių nebuvo apie Siriją. Todėl tokėjausi, kad viskas bus gerai, kad jau liko trys dienos. Trys dienos ir Aleksas atvyks manęs išgelbėti. Mes vėl būsime drauge. Vėl būsime kartu.
Su Edvardu mūsų santykiai nepasikeitė, jis vis ateidavo pas mane, bet dažniausiai aš apsimesdavau, kad miegu. Todėl jis išeidavo.
Kadangi Irinos paprašiau, kad mastą man neštų į kambarį, todėl
su Edvardu nesusikdavau ir per vakarienes.

Atsikėliau labai anksti. Šiandien penkta, penkta diena kaip Aleksas išvykęs ten, taip pat šiandien septinta diena, kaip esu Edvardo žmona, kaip esu įkalinta šiuose namuose.
Kažkas pasibeldė į duris...