Užstrigusi

♣ 12 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Veronika reikia, kad dar ir šitus dokumentus patikrintum.- pasakė Diana įėjusi į mano kabinetą.
- Kas čia per dokumentai?- paklausiau jos, rodydama į jos atneštų dokumentų krūvą.
- Jie susyja su naujo vyno projektu.
- Aišku. Gerai duok.- ištiesiau rankas, kad paimčiau dokumentus.
- Ai taip kol dar nepamiršau,pasirašyk čia ir čia.

Padėjau parašus ten, kur Diana prašė ir ji išėjo. Tuomet pradėjau tikrinti ir tuo pačiu pabaiginėti savo dokumentus, kuriuos dariau prieš Dianai ateinant.

Užsidirbusi net nepastebėjau, kaip greitai eina laikas. Pakėlusi akis nuo dokumeto ir pažiūrėjusi į laiktorį pamačiau, kad jis rodo jau pusia pirmos dienos. Laikas pietauti.- pati sau pagalvojau. Į mano kabinetą įsiveržė ryškiai raudonų plaukų savininkė.

- Veronika!- sušuko ji.

Pakėliau akis į ją ir nusišypsojau. Šį balsą galėjau atpažinti net nepažiūrėjus į žmogų. Prie durų stovėjo mano geriausia draugė.

- Ana!- sušukau ir aš. Tuomet atsistojau nuo kėdės ir pribėgau prie draugės. Ji stipriai, stipriai apkabino mane, o aš lygiai taip pat ją.- Kaip tavęs pasiilgau!
- Aš tavęs irgi!

Apsikabinusios stovėjom dar kelias minutes. Tuomet ji mane paleido ir pasakė:

- Jau pietų metas, važiuojame kur nors papietauti?
- Žinoma, puiki mintis. Aš tuoj, tik pasiimsiu savo rankinuką.

Pietavome labai gražiame restorame. Jis buvo vienas iš pačių geriausių restoranų visame San Fransike. Atnešė mano ir Anos užsakymą. Ji užsisakė žuvies kepsnį su špinatais, o aš makaronų su vištienos gabaliukais ir parmezano sūriu.

- Kaip tavo kelionė?- paklasiau Anos.
- Labai įdomi ir turininga. Man labai patiko.
- Tai gal plačiau papasakok.
- Taigi tau prieš išvažiuojant sakiau. Tavo vardu dalyvavau projekte.
- Kas ten vyko.
- Kai nuvykau į Keiptauną dar buvo like kelios dienos iki renginio. Tad pasigrožėjau miestu. Keiptaunas labai gražus. O ypač mane sužavėjo Stalo kalnas.
- Žinau, tas kalnas man irgi patiko. Jis aukštas ir plokščias, lyg tikras stalas.
- Mhn. Po dviejų dienų vyko renginys, kuris skatino mažamečius ir paauglius vartoti kuo mažiau alkoholio ir kitu psichotropinių medžiagų. Iš viso pasaulio buvo suvažiave tūkstančiai nepilnamečių, kuriems reikia pagalbos.
- Man tokių vaikų labai gaila. Dauguma jų neviltyje ir tiki, kad kito pasirinkimo nėra.
- Žinau. Organizatoriai buvo labai laimingi, kad tu jiems skyrei labai didelę sumą pinigų.
- Žinau, prieš dvi dienas gavau padėkos raštą.
- Štai kaip.
- Va taip.- abi nusijuokėme.
- Jie buvo labai sužavėti, kad tu, kuri pati gamini alkoholį tuo pačiu esi ir prieš jį.
- Tiesiog visiems dalykams turi būti saikas.
- Visiems?
- Visiems. Svajomėms, darbui, lygiai taip kaip ir alkoholiui. Jei saiko nejausi bus blogai. Paskesi su viskuo ką turi.
- Tu esi ir už, ir prieš alkocholį.
- Būtent.- abi nusijuokėm.
- Aiii. Visai pamiršau tavęs paklausti kaip tau sekėsi. Skaičiau laikraščius, atsiliepimai nuostabūs.
- Laimėjau „2019 metų vynuogynų žmogų“.
- Sveikinu!!!- sušuko ji ir visi žmonės sėdintys restorane atsisuko į mus.
- Tyliau. Nebūtina atkreipti visų dėmesį.
- Tu pirmą kartą gavai savo statulėlę. Ne vynogyno, o savo. Ant jos bus parašyta Veronika Davis, o ne Davis Love vynuogynas.
- Žinau. Dėl to esu labai laiminga.

Ana įdėmiai pažiūrėjo į mano veidą ir tarė:

- Bet tu nesi laimiga. Kodėl?
- Aš laimiga. Labai.- dirbtinai nusišypsojau.
- Kas yra? Ar tai dėl Alekso?

Ana žinojo viską. Ji žinojo visas mano paslaptis. Apie visus mano troškimus, apie Aleksą. Ji žinojo kaip stipriai jį myliu, kaip stipriai jo trokštu.