Užstrigusi

♣ 18 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Mylimoji,
Aš gyvenu gerai. Nors ne. Negerai. Man tavęs trūksta. Labai. Tu net
neįsivaizduoji, kaip man sunku. Norėčiau liestį tave, bučiuoti. Norėčiau priglausti savo šiltą delną prie šalto tavo skruosto. Kas naktį tave.sapnuoju. Pavizdžiui šiandien sapnavau, kaip mes vaikštome per
apsnigtą parką. Tu buvai apsirengusi geltonu paltu, o ant rankų ir galvos buvai užsidėjusi raudonas, ryškiai raudonas pirštines ir kepurę. Mes
ėjome susikibe rankomis, brisdami per didelias sniego pūsnis. Tuomet pradėjome mėtytis sniego gniūštėmis, paskui atsigule darėme sniego angelus, nulipdėme sniego senį ir tu nusiėmusi savo keturę uždėjai jam ant galvos. Tuomet, kad tu nesušaltum grįžom namo. Į mūsų butą. Jis buvo nedidelis, bet jaukus, nes jame gyvenai tu. Žinau, kad vieną dieną tai išsipildys, žinau, kad mes būsime kartu. Taip pat žinau, kad jau nebedaug liko laukti. Po svaitės grįšiu į Kaliforniją, grįšiu pas tave.
Esu tikras, kad manęs neatpažinsi, kad tavo tėvai negalės priešintis mūsų meilėj. Jie negalės sakyti, kad aš esu nieko vartas, nes dabar toks nesu. Prieš metus įsidarbinau CŽV būstinėje, manimi jau pradeda pasitikėti ir patiki įvairias užduotis. Aišku jos vis sunkėja. Vykstu į įvairias slaptas kelones, kurių metu atlieku pareigą savo šaliai.
Susipažinau su daugybe nuostabių vyrų, kurie čia dirba.
Direktoriui jau pasakiau, kad pasiimu tris savaites atostogų. Manau, kad galėtume per tas tris savaites nuvykti kartu. Nežinau kur. Man tiktų bet kur, kur esi tu. Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau... Visą laiką skaičiavau dienas iki mūsų susitikimo. Visada skaičiuodavau iki tūkstančio, kai jį pasiekiau pradėjau skaičiuoti vėl nuo pradžių. O dabar tai, kad tave pamatysiu man atrodo kaip sapnas. Jau. Jau kita savaitę aš galėsiu priglausti tave prie savęs.
Myliu tave ir laukiu, nesulaukiu, kada mes susitiksim.
Su meile,
Tavo Aleksas.

Skaičiau ir skaičiau tą patį laišką, kurį gavau prieš dvi savaites. Jo vis dar nėra. Jis jau dvi savaites kaip turėjo būti su manimi. Ne tik dvi savaitės kaip jis neatvažiuoja, bet ir ketveri metai be jo. Visi tie ketveri metai buvo klaikiai ilgi. Galvojau, kad išprotėsiu. Rutina mane žudė. Darbas – namai, namai – darbas. Edvardas. Taip dar yra Edvardas. Jis visus tuos ketverius metus buvo kantrus ir vis
dar laukė mano atsakymo į jo klausimą. Į tą patį klausimą, kurį
uždavė prieš tuos ketverius metus. Jis laukė kol atsakysiu jam teigiamai ir jis galės užmauti man žiedą, bet aš jis išsisukdavau iš jo klausimo. Nes vis dar laukiau, dar dabar laukiu, Alekso. Jis žadėjo, kad grįš. Žadėjo, kad bus su manimi. Žadėjo, kad manęs nepaliks. Sakė, kad myli. Kad myli visa širdimi. Sakė, kad kol aš jį mylėsiu, kol jis mane mylės, mes būsime mes. Eisime koja kojon su visais. Eisime per pasaulį kartu. Aš tikrai to noriu. Tikrai noriu, bet jis negrįšta. Žadėjo. Jau dvi savaites turėjau jį laikyti savo glėbyje.
Iš pradžių nieko blogo negalvojau. Tikėjau, kad šiaip kokie
nesklandumai, bet dabar. Jų negali būti, jis pasakė direktoriui, kad išeina atostogų, vadinasi jo kažkur išsiūsti negali, nes jis atostogose.
- Veronika?
- Ką?-atsiliepiau į Edvardo klausimą.
- Ketvirtadienį eisime į renginį kartu?
- Kokį renginį?
- Į labdaros renginį, kuris skirtas vaikams sergantiems vėžiu. Negi pamiršai?
- Ne, ne, nepamiršau. Žinoma galėsime eiti kartu.
- Kaip pora?- nusišypsojęs paklausė.
Su Edvardu pradėjau kitaip bendrauti. Po to, kai išvažiavo Aleksas man buvo labai sunku, o Edvardas visada būvo šalia. Jis nieko nežinojo apie Aleksą dėl to jaučiausi nejaukiai, bet su laiku prie to pripratau. Su Edvardu vaikščiojau į įvairius renginius ir jų metu būdavau įsikabinusi į jo parankę, bet tai nieko nereiškė, na bent jau man. Jis buvo mano draugas. Aš jį laikiau draugu. Tik draugu.
Per tą upelį, kuris skyrė mano žemes nuo jo, pastatėme tiltelį. Per jį jis atjodavo su savo smėlio spalvos žirgu Loriu. Aš su Žaibu, jis su Loriu. Visi jodavome prie jūros. Atsisėda ant kopų arba braidydami vandenyje kalbėdavome įvairiomis temomis. Apie mano vaikystę, jo vaikystę, apie artimiausius draugus, šeimą, vieną kitą netokią reikšmingą pasalapį. Tačiau jis buvo tik draugas. Geras dragas, kuris visada noriai išklausydavo, nors ir ne viską jam pasakodavau.
- Taip, žinoma, kad galėsim eiti kaip pora. Juk ir tu ir aš einame po vieną.- nusišypsojau jam.
Paskutinius dvejus metus jo akyse mačiau tokią laimę, kai kalbėdavo apie mus. Man tie mes būdavo tiesiog žodis, jam – kur kas daugiau. Jam šis žodi buvo ypatingas.
Stovėjau prieš veidrodį ir žiūrėjau į savo atvaizdą: nuo krutinės
iki kelių suknelė labai aptempta ir išryškiną mano gražią figūrą, o nuo kelių ji platėja. Ji labai plati, tempesi palei žemę. Suknelė mėlynos spalvos, o nuo rankovių galo iki alkūnės, dailiai išsiūbinėtos auksiniu siūlu, lygiai taip išsiuvinėta krutinė ir
suknelės galas, kuris buvo apvalus ir gražus. Nugara buvo išsiuvinėta mėlinos spalvos permatomu audiniu, tad nugara,kaip ir priekis, galėjo matytis.
Akys padažytos mėlynos spalvos akių šešėliais, blakstienos juodu tušu, paryškintos akys su juodu akių pieštuku. Lūpos padažytos tamsiai rudu lupdažiu.Plaukai buvo išlyginti, tuomet mano ilgi kirpčiai suvelti ir uždėti ant viršugalvio, o likę plaukai su kirpčiais buvo surišti į netvarkingai tvarkingą žemą uodegą. Su viena plaukų sruogą apsuko tą vietą, kur buvo gumytė, taip ją paslėpdami. Visą šukuoseną išpurškė storu lako sluoksniu.
Kadangi su Edvardu gyvenome tame pačiame viežbutyje buvo papraščiau nuvykti į renginio vietą. Tad susitarėm, kad Edvardas užeis į mano kambarį ir tada važiuosim.
- Tu labai graži.- pasakė man Edvardas, kai atidariau jam
duris.
Vaikinas stovėjo tarpduryje ir laukė kol jam atsakysiu, o aš vietoj
atsakymo jį nužvelgiau: balti marškiniai, juoda lemenė ir ant
viršaus juodas švarkas, juodos kostiuminės kelnės. Ant kaklo buvo keli vyriški pakabukai. Vienas buvu su paukščio plunksna, kitas su ereliu, kuris buvo išskleidęs sparnus lyg skristų. Abu pakalbukai buvo metaliniai ir jam puikiai tiko.
- Tu irgi gražiai atrodai.- padyriau jį.
Nuo staliuko pasiimiau nedidelę mėlyną delninukę, kurioje buvo telefonas.
Privaževomę nuostabę vietą. Tai buvo Grifito observatorija – observatorija, stovinti Los Andžele, Kalifornijoje. Įsikūrusi ant pietinio Holivudo kalvos šlaito esančiame Grifito parke, nuo
kurio atsiveria vaizdas į Los Andželą pietryčiuose, Holivudą pietuose bei Ramųjį vandenyną pietvakariuose.
Prie įėjimo, kuris buvo išklotas raudomu kilimu augo dvi didelės
tujos, jos buvo iš skirtingu durų pusių, todėl atrodė nuostabiai. Užėjus į vidų mus pasitiko daugybė žmonių, žurnalistų, kurie norėjo įeiti į pastatą giliau, bet buvo neįleidžiami. O vidus buvo pasakiškai gražus. Aš pirmą kartą lankausi šioje observatorijoje,
tad ji man jau dabar padarė didelį įspūdį.
Viduje buvo daug daiktų, kurie vienaip ar kitaip buvo susyja su
orbita ir atmosfera, žaigždėmis ir kitais dangaus kūnais. Ši vieta labai atitiko renginio temą: „Svajonėms lemta išsipildyti“. O šalia temos buvo parašyti žymaus rusų rašytojo Kornejaus Čiukovskio
žodžiai: Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė
laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas. O pabaigoje pridėta: Leiskime vaikams svajoti, kurti, duokime jiems sparnus su kureis jie galės pakilti į kosmosą.
Grifito observatorijoje buvo labai daug įtakingų žmonių, kurie maloniai kalbėjo tarpusavyje, tuomet klausėsi gražios muzikos.
Vakaro eigoje įvyko labdaros akcija, kurios metu buvo surinkti pinigai vaikams – ligoniukams.Labdaros akcija, tai renginys, kurio metu žinomi viso pasaulio dizaineriai, tokie kaip: Alexander McQueen, Christian Dior, „Kirribilla“, Nickie n 'Nina, „Valentino SpA“, „Burberry“, „Prada“ ir kiti, padovanojo po kelis savo šedevrus ir susirinkia žmonės galėjo juos nusipirkti. Pinigai buvo skiriami vaikams.Aš nusipirkau labai gražų ruškiai geltoną kostiumėlį, o Edvardas nusprendė, kad ant manęs labai gražiai atrodytų ilga, žalia su giliu
skeltuku, per kurį matosi viso koja, suknelė, todėl jis ją man padovanojo.
- Labai gražus vakaras, ačiū už pakvietimą.- dar kartą padėkojui Kajui, senam mano draugui, kuris ir buvo atsakingas už šį renginį.
- Dėkui tau, kad atvaževai.
- O kaip galėjau neatvažiuoti. Tu puikiai žinai, kad butinai atvažiuoju į visus labdaros renginius.
- Žinau. Edvardai, kaip tau sekasi?- paklausė jis.
- Labai gerai.- atsakė jis žiūrėdamas į mane.- Bet tikiu, kad gali būti dar geriau.
- Tai tikriausiai susyje su mergina?- pasmalsavo Kajus.
- Gal ir su mergina...- nusijuokė Edvardas.
Visi kartu pradėjome juoktis. Pokalbis tapo daug daug linksmesnis kol nepastebėjau...
Už kelių metrų nuo manęs trovėjo ne kas kitas, o Aleksas susikabinės su kažkokia juodaplauke mergina, kuri buvo apsirengusi trumpa sidabrine suknele, kuri buvo labai atvira. Netinkama tokiam renginiui.
Pamačiusi Aleksą susitingau. Nežinojau, ką galvoti, pasimečiau.
Kodėl? Tai vienintelis klausimas, kuris sukosi mano galvoje.
Kodėl? Kodėl su ja? Kodėl dabar? Kodėl čia?
Akyse susikaupė ašaros, delnuose jaučiau savo nagus, kurie susmigo į delną. Pajutau tokį pyktį, tokį nusivylimą, tokį skausmą viduje – lyg kažkas būtų dužia.