Užstrigusi

♣ 4 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Jis nori ko?- Veronika paspringo sultymis. Jai ką tik pasigirdo, kad tėtis pasakė.... jog jis nori...
- Jis nori, kad už jo tekėtum.- pakartojo šis.
- Kaip suprasti, jis nori vesti Veronika!- sušuko mama.- To nebus! Jis negali!
- Aš jam irgi tą patį pasakiau. Pasakiau, kad Veronika bus prieš, o jei ji nenori, tai nieko ir nebus.- ramiai paaiškino tėtis.
- Negaliu patikėti. Kaip? Kodėl?

Bėgte išbėgau iš namų. Vis dar negalėjau patikėti, kad jis taip pasielgė. Kaip jis taip galėjo! Kas aš tokia! Už pinigus nuperkama mergšė?! Niekada. Niekada už jo netekėsiu. Ir iš viso, kaip jis taip sugalvojo.

Edvardo aš beveik nepažinojau. Žinojau tik tiek, kad jis yra mūsų priešas. Taip pat žinojau, kad jis yra išvaizdus, tvirtas, arogantiškas ir pasipūtęs mergišius. O tokio žmogaus man niekada nereikėjo. Prieš tris ar keturis metus jis norėjo mane suvilioti, bet aš jam tiesiai šviesiai išsakiau ką apie jį galvoju ir įspėjau, kad daugiau nesirodytų man akyse.

Matyt sutrypiau jo ego, galbūt dėlto ir nesirodė visus tuos metus. Taip, man reikėjo tos žemės. Planavau kai ką kitokio, neįprasto. To dar niekas nebuvo daręs, bet man reikėjo žemės ploto, kurio aš neturėjau. Mūsų žemėse nebuvo likusios tinkamos vietos. Visi plotai yra labai derlingi, tad vynuogės auga puikiai, o rančos teritorijoje yra ir kitu pastatų: žirgynas, aptvarai skirti žirgams išjodinėti, daugybe gražių skulptūtrų ir skulptūrėlių, taip pat gėlynai...

Liftu kylau į dvidešimtą aukštą. Ten mano kabinetas. Atsidarius lifto durims išėjau, pasukusi į kairę ėjau iki pat pastato galo. Šalia didelių baltų durų sedėjo mano sekretorė Diana ir kažką įdėmiai skaitė kompiuterio ekrane. Man atsistojus prie jos stalo ji pakėlė akis ir nusišypsojo. Diana man patiko. Ji miela ir linksma mergina, kuri supranta savo darbo svarbą, taip pat supranta, koks man brangus mano laikas ir žino, kad kiekvieną laisvą minutę noriu praleisti savo rančoje su Žaibu. Tad labai atsakingai atrinkdavo žmones su kureis reikėdavo pasikalbėti.

- Labas rytas Veronika!- pasisveikino Diana.

Prieš dvejus metus Diana įsidarbino mano sekretore ir jau po pusmečio aš ja pasitikėjau ir leidau vadinti mane vardu.

- Labas, Diana. Daug turime darbo?
- Nemažai.- atsistojo nuo savo kedės ir pasakė.- Eikit į kabinetą aš tuoj padarysiu kavos, pasiimsiu plančetę ir ateisiu.

Aš taip ir padariau. Atidariau didelias baltas duris ir įžengiau į savo didelį ir jaukų kabinetą. Dvi sienos buvo iš langų, kitos dvi – paprastos baltos. Didelis stalas stovėjo nugara į stiklinį langą, kad pasisukusi su kėde galėčiau nukreipti savo mintis nuo darbų. Prie vienos iš baltu sienų stovėjo spinda pilna knygų ir įvairių papkių. Šalia spintos stovėjo dideliame vazonėlyje pasodinta Nolina, Bambuko medis ir pinigų medis. Ant kitos baltos spintos kabojo du dideli paveikslai. Viename aš ant Žaibo jojanti per upės vandenį, upės vanduo taškosi į visas pusias. Antasis aš iki kelių įbridusi į vandeni ir aplink mane stovi įvairių dydžių, rožiniai flamingai.

Atsisėjau prie stalo ant kurio jau Dianos buvo padėta krūva  dokumentų, kuriuos reikia peržiūrėti, patikrinti, jei blogai nunešti tam kas juos paruošė ir pasakyti kur ir kas blogai, kad jis galėtų perdarygi arba tiesiog perdaryti pačiai.

Į kabinetą pasibeldusi įėjo Diana ir priėjus prie stalo padėjo man kavos. Kava su pienu ir zefyriukais - tai durys į rojų. Pridėjau puodelį prie lūpų ir atsigeriau skaniausios kavos pasaulyje.

- Dešimta valandą pas tave ateis ponas Deividas Grakas. Jis yra...
- Žinau, žinau vyriausiasis buhalteris.
- Teisingai. Jis ateis dėl kažkokių piniginių reikalų. Venuolikta valandą ateis Edis Dosonas su Davis Love raudonojo vyno mėnesio degustacijos rezultatais. Keturiolinta valandą su tavimi nori susitikti Džiasika Storm.
- Džiasika Storm?
- Veronika, šita turi žinoti. Ji tavo brolio žmonos Katerinos sesuo.
- Aaaa, taip visai išskrido iš galvos. Su ja turiu aptartidukterėčios Paulos krikštynas.
- Kodėl?
- Aš būsiu Paulos krikšto mama, o Džiasika yra renginių organizatorė, tad pasisiūlė kaip ir Mijai su Tomu surengti krikštynų šventę.
- Aišku. Kiek dabar Paulai metukų?
- Paulai dveji neseniai suėjo, Tomui – šešeri, Mijai – aštuoneri. Mijos krikšto mama Džiasika, Tomo – Haris, jis Katerinos vyresnysis broliukas.
- Gerai. Penkiolikta valandą susirinkimas su gamybos skyriaus direktoriais. Septyniolikta valandą su prekybos skyriumi. Devyniolikta valandą susirinkimas su visa administracija. Per laisvas minutes turi peržiūrėti mėnesio ataskaitas ir biudžiatą. Viską suruševau pagal svarbą.
- Šaunuolė. Jei šiandien manęs dar kam nors reikės tai įleisk, nes nežinau kada dabar vėl atvažiuosiu.
- Gerai. Sekmės dirbant!
- Ir tau.

Niekada nebijojau darbo. Žinojau, kad reikia daug dirbti, jog pasiektum norima tikslą. Tad dokumentų rūšiavikas ir tikrinimas, klaidų taisymas ir bendravimas su įvairiais žmonėmis man nebuvo baisus.

Pasibeldęs į duris įėjo Paulius Hokas.

- Kvietėte?
- Taip užeik.- užverčiau dokumentų aplanką, kurį skaičiau, parodžiau į prieš save stovintį krėslą.- Prisėsk.

Jis atsisėdo ir laukė ką pasakysiu. Matėsi iš vaikinuko veido, kad jis šiek tiek jaudinasi. Gerai jo neažinojau, nes labai dažnai nebūdavau įmonėja.

- Pasikviečiau tave čia, nes tavo ruoštuose dokumentuose radau klaidų.
- Negali būti, aš labai tiksliai stengiuosi parašyti ataskaitas.
- Tačiau klaidų yra. Aišku jos nėra kažkiokios labai baisios, dėl kurių žmonyja išmirtų. Tačiau norečiau, kad ateityja nebūtų tokių klaidų.
- Supratau.
- Puiku.- padaviau jam du lapus.- Žiūrėk pirmame lape raudonai apibraukta klaida. Ten supainioti skaičiai. Kitame lape yra surašyti tavo skaičiai, kurių neturėtų būti, nes tokių ir nėra.
- Gerai. Jei tai viskas, tai aš einu ir tuojau pat ištaisysiu.
- Tai nėra labai skubu, o darbo laiko liko tik penkiolika minučių, tad nespėsi. Būčiau dėkinga jei tai padarytum iki ryojaus posedžio.
- Žinoma, panele Veronika, butinai.

Paulius atsistojo ir jau buvo be išeinantis, kai aš paklausiau:

- Kiek metų dirbi šioje įmonėje?
Vaikinas atsisuko ir nusišypsojęs atsakė:
- Jau beveik dvejus metus.
- O keik tau metų?
- Man dvidešimt šešeri metai.
- Kokias tiksliai pareigas užimi?
- Aš esu vyriausiojo buhalterio padejėjas. Tikiuosi kada nors užimti jo vietą.
- Jei tikrai to norėsi ir jei sieksi savo tikslo taip stipriai kaip gali, tuomet butinai juo tapsi.

Paulius vėl atsisėdo į krėslą ir tarė:

- Apie tave yra daug dalykų kalbama.
- Žinau.- pasakiau ir nusišypsojau. Kalbėti su šiuo vaikinu buvo lyg poilsis po sunkios darbo dienos. Džiaugiausi šia nuostabe pertraukos akimirka.-Daugumos dalykų nežinau, ką apie mane kalba.
- Neskaitote žurnalų?
- Jei atvirai tai ne visada. Juk niekas neparašys mano jausmų ar norų tokių, kokie jie iš tiesų yra. Tiesą visada žinosiu tik aš.
- Kas tiesa, tas – ne melas.
- Jei nori gali eiti namo. Darbo diena jau baigėsi.
- Gerai panele Veronika.
- Veronika.- Vaikinukas nesuprato ką norėjau pasakyti, tad pakartojau.- Vadink mane tiesiog Verinika. Nebūtina kiekvieną kartą pakartoti, kad aš panelė. Tai man sako daugybė kitų žmonių.
- Gerai pane... Veronika.
- Viso Pauliau.

Buvo jau gana vėlu. Laikrodis rode aštuonias valandas vakaro, bet man dar buvo like daug darbo.Reikėjo peržiūrėti katalogą pavizdžių naujo vyno atiketei. Ir butelio forma, užrašai. Kai pagalvoji darbo nedaug, bet kai žinai, kad šis vynas gyvuos daugybe metų ir kad bus žinomas visoje šalyje ir galbūt net pasaulyje supranti, kad tai tikrai nėra taip lenga kaip atrodo. Už kabineto durų pasigirdo šausmai. Sodraus vyriško balso ir švelnus merginos balso šūksniai. Tuomet pasigirdo trenksmas ir pakėlusi akis pamačiau, kad mano durys atlapotos. Tarpudyje stovėjo ne kas kitas, o Edvardas Karteris. Už jo pasimetusi ir supykusi Diana.