Užstrigusi

♣ 25 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Veronika buvo tikra pincesė. Ėjo link manęs ir aš žinojau, kad jau po poros minučių ji teisėtai bus mano. Pagaliau. Veronika šypsojosi. Gal ji mane myli. Iš tikrųjų myli. Taip, taip ir dar kartą taip. Ji mane myli lygiai taip, kaip aš myliu ją.
Po vestuvių ceremonijos prasidėjo šventė. Visi svečiai kėlė už mus taures. Šaukė mums meilės, laimės. Aš žinau, mes būsime laimingi. Būsime labai laimingi.
Prie Veronikos, mano žmonos, priėjo Ana ir ją išsivedė. Po poros minučių grįžo ir atsistojo prie Elenos.
- Kur Veronika?- priėjęs prie jos paklausiau.
- Šiandien labai karšta diena ir jai šiek tiek nubėgo makiažas, tad nubėgo į tualetą jo susitvarkyti.
- Aš nueisiu pažiūrėti kaip ji.
- Ne.- paprieštaravo ji.- Neik. Aš nueisiu ir padėsiu jai. Tu, kaip vyras, nieko nesupranti apie makiažą.- pasakė ji.
- Gerai. Pasakyk, kad paskubėtų, turime ruoštis kelionei.
- Edvardai, kaip jautiesi?- prėjęs paklausė Kevinas.
- Labai gerai.- atsakiau.
- Svekinu, pasiekei to ko norėjai, gavai Veronika.
- Taip. Nors viskas turėjo būti ne taip.
- Kodėl?
- Atsimenate prieš ketverius su puse metų pasakiau jums, kad per mėnesį vesiu jūsų dukrą, bet pasirodo vedžiau po keturių metų.- nusijuokęs pasakiau.
- Dėl Veronikos verta stengtis. Ji nuostabi. Darbšti, paslaugi, nuoširdi, o kai myli, tai visa širdimi.
- Nežinau. Ji man dar nesakė to.
- Ko?
- Kad mane myli.
- Pasakys, šiąnakt, esu tuo tikras.- nusijuokęs pasakė.
- Būtų nuostabu jei Veronika tai pasakytų šiąnakt.
Šnekėjau su įvairiais svečiais, o Veronka niekaip negrįžo. Ana šnekėjosi su savo mama, tad nuėjau prie jos ir paklausiau:
- Ana, kur Veronika?
Ana pasimetė, nežinojo ką atsakyti arba man tik pasivaiteno. Tuomet apsižvalgė aplink soda, kuriame vyko šventė ir atsisukusi į mane pasakė:
- Nežinau, gal dar dažosi?
- Kiek galima dažytis? Dvi valandas? Po valandos mes turime išvykti.- nerimastingai pasakiau aš.
- Aš einu patikrinti, nesinervink taip viskas yra gerai.
Vos tik baigiau šnekėtis su Ana, prie manes priėjo brolis ir pasakęs, kad skubei reikia pasišnekėti nusivedė mane į svetainę, kurioje nebuvo nei vieno žmogaus.
- Na? kas yra?- paklausiau. Buvau labai nepatenkintas, kad per mano vestuves broils nusprendė su manimi pašnekėti apie darbą.
- Veronika.- vienu žodžiu pasakė jis.
- Kas Veronikai?- sunerimęs paklausiau.
- Ji…
- Džeimsai kas yra?
- Pats pasižiūrėk.- pasakė ir padavė man į rankas telefoną.
Telefono ekrane buvo Veronika, papludimį stovėjo su kažkokiu vyru. Ji verkė. Tuomet abu suklupo ant smėlio ir šnekėjosi. O tuomet pamačiau vyro veidą… tai Aleksas. Tas pats Aleksas,
kuris buvo su Veronika, kuris ją mylėjo, o paskui paliko ir išvaževo, jis nesirodė visus ketverius metus, o dabar jis ten, o su juo ir mano žmona. Kaip? Negali būti, kad ji su juo. Juk ji tualete gražinasi.
- Ne. Tai netiesa.- pasakiau vis dar žiūrėdamas į telefono ekraną. Ir tada jis ją pabučiavo. Jis, tas Aleksas ją
pabučiavo. Juk ji priklauso man.
- Apgailestauju.
- Ne. Negali būti.
- Veronika papludimį.- pasakė jis.
Suspaudžiau kumščius. Ir vis sau kartojau, kad tai netiesa, negali būti. Juk jis Veroniką įskaudino, paliko. O aš visą laiką buvau su ja. Su šia mintimi sviedžiau telefoną per visa kambarį.
Pasukęs galvą lik lango pamačiau Veroniką, ji buvo apkabinsi motiną. Tuomet tėvą ir įėjo į namą. Tačiau ėjo pro duris, o ne pro dideles stiklines duris svetainėja.
Visas piktas nulekiau paskui ją. Kai įėjau į jos kambarį ji jau krovėsi daiktus į rankinuką. Šalia jos stovėjo Ana. Man įžengus į kambarį abi sužiūro į mane.
- Ana palik mus vienus!!!- sušaukiau.
- Edvardai.- ji dar bandė kažką sakyti, bet aš ją nutraukiau.
- Sakau išeik!!! Nešdinkis!
Po kelių akimirkų likome vieni. Veronika ant sofos, šalia kurios
stovėjo padėjo rankinuką ir atsisuko į mane.
- Kur susiruošiai?- piktai palausiau.
- Niekur, tik…
- Nemeluok!!!- vėl sušukau.- Susiruošiai pas jį?
- Pas ką?- lyg nesuprasdama apie ką kalbu paklausė ji.
- Aš viską žinau! Nebūtina apsimetinėti!
- Ką tu žinai?- ramiai paklausė ji.
- Neapsimetinėk kvaiša, puikiai žinau, kad tokia nesi. O dabar atsakyk, eini pas jį?
- Taip, einu pas jį!- sušuko ji.- Aš jį myliu. Supranti myliu! Myliu labiau už gyvenimą!- vis nenustojo rėkti ji.
- Nutilk!!!- Suėmiau ją už žąstų ir be purtydamas rėkiau.- Nutilk! Tu niekur neisi! Aš neleidžiu!
- O aš tavo leidimo neprašau!
- Tu esi mano, tik mano!
- Nesu. Niekada nebuvau.
- Tu esi mano, esi mano žmona.- prisitraukiau ją prie saves ir už jos nugaros surakinau jos rankas, kad ji negalėtų ištrūkti.- Tu priklausai man.- pasakiau.
Veronika muistėsi, šaukė, kad paleisčiau, bet aš ją stipriai laikiau
prispaudęs sau prie krutinės. Tuomet pasilenkiau prie jod ir jau bandžiau pabučiuoti, bet ji man trenkė.
- Nedrysk!- stumė mane iš visų jėgų, bet aš jos nepaleidau.- Nedrysk manęs bučiuoti! Net bandyti tau yra uždrausta!
Po tokių jos žodžių aš supykau, dar labiau supykau nei buvau supykęs ir atlaisvinęs savo rankas stūmiau ją ir Veronika pargriuvo.
- Susikrauk daiktus. Mes dabar pat išvykstam. Turi dešimt minučių. Laukiu už durų ir nebandyk, net nebandyk bėgti.
Po dešimties minučių Veronika, apsirengusi juoda suknele, lipo žemyn. Svetainėje laukė jos tėvai ir Ana. Ta prakeikta Ana, kuri mane apgavo.
Nulipusi laiptais ji priėjo prie Kevino ir apkabino jį. Tuomet priėjo prie savo sergančios mamos, kuri sedėjo ant sofos ir apkabino ją, pabučiavo į abu žandus.
- Veronika mes turim eiti.- piktai pasakiau aš.
Veronika priėjo prie Anos ir apkabinusi ją kažką įspraudė jai į
ranką. Kiti gal to būtų ir nepastebėje, bet aš pamačiau, nes nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad ji man apdūmė akis, jos neapkenčiau, todėl akylai stebėjau.
- Veronika.- paraginau aš.
Ji išlėdo priėjo prie manės, tačiau net nepažiūrėjo į akis, taip lyg būčiau nieko vertas. Taip, lyg būčiau niekas. Todėl grubei suėmiau ją už riešo ir išsivedžiau.
Važiavome valandą ir visą valandą pratylėjome. Veronika sedėjo nusisuku į langą ir verkė, net neatsisuko į mane. O aš visa kelią
stipriai rankomis spaudžiau vairą ir niekaip negalėjau nusiraminti.
Privažiavęs savo rančą ir išlipęs iš automobilio apėjau jį ir atidaręs
Veronikos dureles ją ištempiau iš automobilio. Spaudžiau jos riešą ir tempiau į namą, tuomet į savo kambarį. Į mūsų kambarį. Name
šiandien turėjo nieko nebūti, nes jame turėjome būti tik mes, nauji naujavedžiai. Todėl visas namo personalas pasirodys tik rytoj rytą.
Įvedęs ją į kambarį pastūmiau kuo toliau nuo durų. Šį kartą ji nenugriuvo ir išdidžiai stovėjo man prieš akis. Jos veidas buvo šlapes nuo ašarų. Negi taip gailisi?- pats sau pagalvojau.- Ne aš jos neigailėsiu, nuo šiol ji mano. Mano. Taip pagalvojęs nusimečiau savo švarką ir pradėjau atsiseginėti marškinius.
- Ne. Tik nesakyk, kad…- Veronika nutilo nebagusi sakinio.
- Kodėl ne? Juk tu mano žmona.- pasakiau ir numečiau marškinius ant grindų. Tuomet prisitraukiau ją prie savo nuogos krutinės ir pasakiau.- Tu – mano. Esi mano žmona.
- Ne.- atremusi į mano krutinę savo rankas psakė ji.- Ne. To nebus!- sušukusi ji mane pastūmė ir kadangi jos stipriai nelaikiau, ji ištrūko iš mano glėbio.- Aš nė už ką nemiegosiu su tavim!
- Miegosi! Šiandien mūsų vestuvės! Tu mano žmona.- pasakiau ir vėl ją prispaudžiau prie savo krutinės. Viena ranka atsegiau jos suknelės užtrauktuką, kuris buvo jai už  nugaros.
- Ne.- pradėjo muistytis ji. Vėl išrūko iš mano glėbio.
- Taip.
Veronikos akyse vėl sužibo ašaros. Tuomet ji pakratė galvą lyg sakytų „ne”, bet priėjo prie manes. Taip arti, kad beveik mūsų nosys lietėsi ir ramiai, bet su pasišlykštėjimu manimi pasakė:
- Gerai… Gerai aš su tavimi permiegosiu,- pasakė ji ir savo ranka perbraukė per mano skruostą,- bet kai tu mane liesi,- tuomet į mano lūpas sušmabždėjo,- kai mane bučiuosi,- o
tada į mano ausį sušnabždėjo,- kai sakysi, kad mane myli – aš galvosiu apie Aleksą.
Tada Veronika pasitraukė nuo manęs ir išskėtusi rankas pasakė:
- Aš jį myliu! Myliu visa širdimi!
- Nesakyk, nesakyk taip…- vos ne maldavau jos, kad ji užsičiauptų.
- Myliu!
Ji vis nenustojo sakiusi, kad jį myli. Tada aš pasijaučiau kaip šiūkšlė, kuri niekam nereikalinga. Pastūmiau Verinką ir ji nugriuvo ant lovos, o tuomet… tuomet su ja permiegojau.