Užstrigusi

♣ 2 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Veronika?!- pasigirdo malonus moteriškas šauksmas.
- Aš čia!- iš arklidės atliepiau į mamos balsą.
- Visur tavęs ieškojau.- atėjus papriekaištavo ši. Ir vėl skeptišku žvilgsniu pažiurėjo į mane. Jai niekada nepatiko, kad aš jodinėju, bet ką padarysi - aš jau tokia.- Vėl kažkur josi?
- Aha. Ketinu apžiūtėti vėlyvąsias vynuoges. Mano manymu jas reiktų paskiepyti, bet dar dėl to neapsisprendžiau.
- Aišku. Būk atsargi mieloji.
- Mesijaudink.- nusišysojusi patikinau mamą.- Kodėl manęs ieškojai?
- Ai taip tiesa. Visai pamiršau per tuos tavo arklius ir jodinėjimus. Tavo tėtis klausė, kada važiuosi į įmonę ,ten jau nesilankiai kelias dienas ir atsirado neatideliojamu reikalu. Na aš nežinau, kas gali būti tokio neatodeliojamo, bet pagal jį tai labai svarbu.
- Supratau. Galvojau rytoj ten važiuoti. - greitu judesiu užšokau ant savo mėgstamiausio žirgo. Niekas su juo nejodinėja. Visi bijo su juo joti. Tačiau aš nepabijojau ir šį gražų eržilą išjodinėjau pati. Buvo sunku, bet man pavyko. Suradau su juo bendra kalbą. Laisvės kalbą. Kuria kalbame, kai pasileidžiame didžiuliu greičiu ten, kur akys mato. Tuomet lieku tik aš ir jis. Dvi visiškai laisvos sielos...
- Kada grįši?- nutraukė mano apmastymus mamos klausimas.
- Pasistengsiu iki vakarienės, bet nieko nepažadu.

Atsisveikinusi su mama pasinėriau į laisvės kupiną pasaulį. Kartu su Žaibu skriejome kupini džiaugsmo ir žinodami, kad šios laisvės iš mūsų niekas neatims. Juodut juodutėlis žirgas tiesiog skrode skorė orą. Aplinkui buvo neįmanoma įžiūrėti nė menkiausio vaizdo, tik užuosti tyrą orą tai - laisvė.

Šiaurinėje mūsų žemių pusėje augo vėlyvosios vynuogės. Jas skinti pradėdavome tik lapkričio mėnesį. O kadangi dabar buvo dar tik gegužės pradžia ir uogos buvo visiškai mažutės mano manymu jas reikėjo paskiepyti nuo kenkėjų. Vaikščiodama po vynuogyna jaučiausi rami ir saugi. Žinojau, kad jomis rūpinasi nuostabūs ir patyre darbuotojai, kurių čia nestigo.

- Panele Veronika, kaip malonu jus čia matyti!- džiugiai pasisveikino Haroldas.

Tai senyvo amžiaus žmogus. Visa jo gyvenima vynuogės buvo jo aistra. Mano tėvas tai pastebėjas priėmė jį į darbą. Žilam senukui priėjus arčiau tariau:

- Kaip senei nebuvau šioje vynuogyno pusėje.
- Čia niekas nepasikeitė.
- Matau. Pažadu lankytis dažniau. Aš su jumis norėjau aptarti vieną reikalą.
- Tai gal einam į namelį ir ten pasakysit?
- Žinoma einam.

Įėjom į nedidelį namelį, kuriame buvo tiks stalas nukrautas įvairiais dokumentais, kelios kėdės ir spinda su daugybe sektuvų. Šis namelis buvo skirtas Haroldui, nes jis buvo šios vynuogyno dalies ukvedys.

- Ką norėjote su manimi aptarti?
- Norėjau pasitarti dėl vynuogiu skiepijimo, bet dabar net susipainiojau ar ne per vėlu.