Užstrigusi

♣ 35 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Visą mėnesį po motinos mirties Veronika elgėsi labai keistai, tačiau visą tai paaiškinau tuo, kad ji neteko motinos. Aš pats netekau motinos todėl gerai ją suprantu. Tai yra neapsakomas skausmas, kuris bus su tavimi visą gyvenimą.
Veronika atsiribojo nuo visų, pradėjo dirbti namuose, o aš tuo džiaugiausi. Kai ji būdavo namuose jausdavausi geriau. Man napatiko, kad ji dirba, bet aš niekada neprieštaravau tam ir tikrai niekada neprieštarausiu. Aš žinau, kad darbas jai yra svarbus.
Dirbdama ji jaučiasi laiminga, o aš ir noriu, kad ji būtų laiminga.
Juk nei vienas žmogus nenorėtų, kad jo mylimasis, jo antra pusė liudėtų.
Kadangi aeodrome atsirado daugiau negu visada skrydžių, aš dirbdavau ilgiau, kartais grįždavau apie dvyliktą nakties, bet net tada Veroniką rasdavau dirbančią. Ji būdavo palinkusi priekompiuterio ekrano ir vis kažką rašydavo. Karts nuo karto
paklausdavau kokius dokumentus taip užsiėmusi pildo, tačiau ji man pasakydavo, kad nieko rimto.
Vieną vakarą grįžau namo ir pasakiau Veronikai, kad mus vakarienės kviečia jos tėtis. Tačiau ji į mane net nepažiūrėjo ir pasakė, kad dabar negali nuvažiuosime kitą kartą. Aš lygiai taip pat pasakiau Kevinui ir jis mūsų laukė kitą dieną, tačiau Veronika vėl buvo užsiėmusi. Tad vakarienės taip ir nenuvažiavome.
- Ką simboližuoja šitas balandis?- paklausiau kai sedėjome terasoje.
Buvo saulėta ir šilta diena. Veronika suėmė papuošalą ir pažiūrėjusi į mane pasakė:
- Tau nepatiks šio papuošalo istorija.
- Bet gal galėtum papasakoti. Norėčiau sužinoti kuo jis yra toks brangus, kad niekada nenusijami jo nuo savo kaklo.
- Tai balandis, kuris savo snape neša erelio plunksną.
- Ką tai reiškia?- paklausiau.
- Balandis – meilės, nekaltybės, švelnumos simbolis. Balandis gali simbolizuoti ir sielą.- pradėjo aiškinti ji.- Šis balandis turi nedidelius deimantus savo akyse, tai simbolizuoja įvairumą. Kitaip sakant, kad galiu būti bet kokia, mylinti, nekenčianti.
- O ką reiškia erelio plunksna?
- Erelis – tai vidinės laisvės simbolis, kuris moko nepaskęsti kasdienybėje, moko pasitikėti vidiniu balsu ir siekti dvasinio tobulėjimo. Erelis neleidžia paleisti iš akių savo didžiųjų tikslų, bet kantriai siekti...
- O kodėl erelio plunksnos galas yra lengvai melsvas?
- Tai tikrų mėlynų brangakmenių nedideli kristalėliai, sakoma, kad prie eriolio simbolio reikia naudoti mėlynus ar violetinius brangakmenius, tai padeda siekti fizinio tobulėjimo ir dvasinių tikslų.
- Ir viskas?- Veronika palinksėjo galvą lyg sutikdama.- Tai kodėl turėčiau būti nepatenkintas?
- Balandžio pagabuką su erelio plunksną man padovanojo Aleksas, tačiau jis buvo iš metalo. Nuvažiavusi į juvelyrinę parduotuvę paprašiau, kad išlietų tokį patį pakabuką, tik iš
baltojo aukso, balandžio akys ir erelio plunksnos galai yra inkrustuota deimantais.
- Kad Aleksas visada būtų su tavimi.- konstatavau skaudų faktą.
- Taip. Aleksas taip ar taip buvo visada šalia manęs, mano širdyje. Ir visada bus. Su Aleksu patyriau tokių dalykų, kurių su niekuo kitu nebūčiau patyrusi. Išmokau, ko nebūčiau išmokusi. Aleksas visada liks mano gyvenime ir tuo aš esu laiminga.
- O aš? Ką tau daviau aš?
Veronika nieko neatsakė, tik žiūrėjo į tolį. Gal galvojo? Tačiau jau žinau, kad atsakymas nebus blogas. Veronika myli mane, o aš – ją. O kai du žmonės myli vienas kitą viskas pasikeičia. Gyvenimas apsisuka, atrodytų lyg klajotum danguje, o ne vaikščiotum po žemę.
- Tu esi mano dabartis. Ir viskas priklauso nuo mūsų... Dabar tavo eilė.- pasakė ji.
- Nesupratau?
- Aš atsakiau į tavo klausimą be išsisukinėjo, dabar tavo eilė.
- Gerai klausk.
- Kas buvo Nora?
- Nora?
- Aha.
- Iš kur žinai apie ją?
- Nežinau... ai, prisiminiau. Prieš gal penkis metus buvote pastebėti kartu, paskui dar kartą ir visi manė, kad esate pora. Po kiek laiko viskas nutilo, bet tada Norą sutikau viename klube ir esu devynesdešimt procentų tikra, kad ji buvo nėščia.
- Taip su Nora turėjau santikius. Mes draugavome metus, bet nenorėjome, kad žinotų žiniasklaida.
- Kodėl?
- Nora to nenorėjo. Jai patiko nebūti dėmesio centre.
- Tai kodėl pasirodėte?
- Vieną dieną ji atvažiavo į rančą ir pasakė, kad nori iškelti mūsų sanktykius į viešumą. Aš sutikau, buvau toks laimingas.
- Kas tada nutiko?
- Po pasirodymo viešumoje Nora dingo. Visur jos ieškojau, bet neradau. Po dviejų mėnesiu pamačiau ją gatvėje. Priėjau pasisveikinti, bet tada pamačiau jos pilvą.
- Ji buvo nėščia.
- Taip.
- Vaikas tavo.
- Aš irgi taip galvojau, bet vaikas buvo ne mano.
- Ir?
- Nežinau, Nora išvyko. Nežinau nei kur, nei pas ką, net nežinau ar pagimdę, ką pagimdė. Tik tiek, kad dabar ji yra mirusi. Daugiau nežinau nieko.
- Norėjai kas vaikas būtų tavo.
- Ne. Ne nenorėjau. Na jei jau būtų buvęs mano tai aš būčiau juo rūpinesis, bet aš džiaugiuosi, kad ne mano, buvau dar nepasiruošęs tapti tėvu. Dabar jaučiuosi pasiruošęs.

Veronika pažiūrėjo į mane. Jos akyse mačiau nuostabą.
- O tu ką nenori vaikų?
- Dabar tikrai ne.
Nukirto Veronika.
Po dar savaitės įkalbinėjimo Veronika sutiko vykti vakarienės į savo tėvo namus. Apsirengusi juoda, ilga, be rankove suknele ji atrodė nuostabiai.
Laukiau jos svetainėje atsisėdęs ant didelės sofos. Išgirdau kaip Veronika lipa laiptais ir iš karto atsisukau. Ji nuostabi. Kokia graži mano žmona.- pats sau pasakiau. Aš žinojau, kad esu laimingiausias vyras žemėje.
- Pairuošusi?- paklausiau paėmęs jos ranką.
- Taip... tik kai ko trūksta.- pasakė ji ir paglostė savo kaklą.
- Ko?
- Atsimeni prieš kelias savaitęs nusipirkau melsvą papuošalą. Jis yra su Benitoitų brangakmeniu.
- Taip atsimenu.
- Tu jį užrakinau savo seife. Galėčiau jį šį vakarą atgauti?
- Taip, žinoma.
Prieš dvi savaitęs Veronika nusipirko šį nuostabų ir labai brangų, taip pat ytin retą papuošalą. Todėl kai Veronika paprašė jį pasaugoti savo
seife, aš iš karto sutikau.
- Gerai, palauk tuo atnešiu.- pasakiau ir jau ruošiausi kilti laiptais į savo kabinetą, kuriame ir buvo seifas, tačiau nuskambėjo mano telefonas.- Aš privalau atsiliepti.-pasakiau pažiūrėjas Veronikai į akis.
- Gerai. Tai tu kalbėk, o aš tuo metu iš seifo išsiimsiu vėrinį. Taip sutaupysim laiko. Mano tėtis mūsų jau laukia.
- Gerai. Taip ir padarom.
Nusisukau ir jau ruošiausi atsiliepti, kai išgirdau Veronikos
klausimą:
- Koks seifo kodas?
- 965482
Aš baigiau kalbėti, bet Veronika vis dar nenusileido. Tada nusprendžiau atsisėsti ant sofos ir dar šiek tiek palaukti žmonos, tačiau praėjus penkioms minutėms neiškenčiau ir pašaukiau Veroniką. Atsako nesulaukiau, todėl užlipau į viršų ir nuėjęs į kabinetą prisiminiau, kad...