Užstrigusi

♣ 38 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Sedėjau savo mašinoje, savo „tėvo“ rančos kieme. Bijojau išlipti iš mašinos. Bijojau pažiūrėti jam į akis. Nebežinojau, ką jose pamatysiu. O jei kažką pajusiu? Jei pažiūrėjusi į jį pasakysiu, kad man nesvarbu, kad jis mano ne tikras tėtis? O jei aš jį atstumsiu?
Aš žinau, kad jį atstumsiu. Žinau, kad kai pažvelgsiu jam į akis, man skaudės, bet išrėšiu viską, kas man ant širdies. Nežinau tik vieno dalyko. Ar man palengvės? Ar tada jausiuosi geriau?
Iš rankinuko išsitraukiau pasą ir jį atsiverčiau. Jame buvo parašyta: Veronika Rein.
Šiandien prieš atsisveikinant su Ana ji išsitraukė iš savo rankinuko mano naują pasą ir padavė man. Dabar. Tiksliau nuo šiandienos ryto aš esu Veronika Rein.
Surinkau Anos telefono numerį ir paskambinau.
- Veronika?- paklausė sumišusi draugė.
- Taip čia aš.
- Viskas gerai?
- Ne. Negerai.- pasakiau.- Bet bus gerai.
- Kas atsitiko? Nejaugi jau?
- Taip. Su Edvardu viskas baigta.
- Kur esi?
- Sėdžiu mašinoje Kevino rančoje. Nežinau ko, bet kažko laukiu. Nesinori eiti į vidų.
- Viskas bus gerai.- nuramino mane draugė.
- Kadanors bus, bet ne dabar.
Stojo tyla. Tikriausiai abi nebežinjome ką pasakyti arba
galvojome, ką pasakyti.
- Noriu, kad padarytum dar vieną paslaugą.
- Kokia?
- Gali už dviejų valandų paskelbti, kad parduodu visas savo Davis Love akcijas. O dar po valandos pranešti, kad aš nesu Kevino Davis dukra.
- Nori jį sužlugdyti.- pasakė Ana.
Tai nebuvo klausimas. Ana puikiai žinojo ko noriu.
- Gerai, aš paskelbsiu. Bet kas bus tada?
- Tada visus pinigus, kuriuos gausiu už savo akcijas pervesiu labdaros organizacijai, kuri pasirūpins, kad
sergantys vaikai gaus tinkamą gydymą.
- Labai gražus žestas.
- Man tų pinigų nereikia, o jiems jų reikia.
Atsisveikinusi su Ana išlipau iš automobilio ir nuėjau į namą.
Duris atidarė Arina. Moteris nusišypsojo ir man įėjus apkabino.
Tada pasakė, kad mano tėtis laukė mūsų ir šiuo metu yra terasoje. Aš ten ir nuėjau. Radau Keviną alkūnėmis atsirėmusį į turėklus ir žiūrintį į savo vynuogyną, kurio septyniasdešimt penki procentai priklausė man, ir mąstantį apie kažką.
- Labas.- priėjau ir atsirėmiau į turėklus.
- Labas.- pasakė vyras ir atsisukęs nusišypsojo.
Kodėl tu meluoji!- norėjosi sušukti. Bet nieko nesakiau tik žiūrėjau.
- Kur Edvardas? Galvojau, kad atvažiuosite kartu.- maloniai  pasiteiravo.
- Mes išsiskyrėme su Edvardu.- pasakiau ir laukiau jo reakcijos.
Kevino veidas persimainė, bet greitai vėl gryžo į normalią būseną.
- Kodėl?
- Jo seife radau dokumentus.- pasakiau ir vėl laukiau jo reakcijos.
Bet nieko Kevinas ramiai atsisuko ir paklausė:
- Kokius?
- Atsimeni tuose medžiuose pakabinai man supynes?-pasakiau parodžiusi į medžius.- Tada jos atrodė tokios  didelės. Bijodavau suptis viena. Todėl tu pažadėjai, kadvisada eisi kartu. Kad pasupsi mane ir kad niekada neleisi nukristi. Pažadėjai, kad kas be nutiktų tu mane apsaugosi.-jaučiau kaip akyse susikaupia ašaros, leidau jom riedėti žandais. Norėjau, kad Kevinas Davis pamatytų mano skausmą.
- Veronika, dukrele, aš tavęs nesuprantu?
Nusijuokiau. Dukrele? Aš nesu jo dukrelė. Jis dukters neturi.
- Ar atsimeni? Pažadėjai, kad neleisi nukristi.- paklausiau ir atsisukau į ji.- Atsimeni?
- Taip. Puikiai viską atsimenu.
- Tai kodėl tada mane pats numetei? Kodėl neleidai būti laimingai? Juk būčiau galėjusi nenukristi, būčiau galėjusi vis dar suptis. Bet tu atėjai ir numetei.
- Aš tavęs nesuprantu.
- Supranti. Viską puikiai supranti.

Stojo tyla. Mes vienas į kitą žiūrėjome, bet nepasakėme nė žodžio. Kevinas sulrato. Nunarino galvą ir laukė, laukė ką pasakysiu.
- Kevinai Davis, aš nesu tavo dukra.- pasakisu tai apie ką mes abu galvojome.
- Aš visada tave mylėjau kaip savo. Veronika, tu visad buvai mano.- pasakė šis.
Visada buvai mano… Tu – mano… Esi mano… Mano… Mano…
Šiti visi žodžiai jau buvo girdėti. Juos man kartojo Edvardas.
Kiekvieną kartą, kiekvieną dieną juos girdėdavau iš Edvardo lūpų.
- Aš niekada nebuvau tavo.- pasakiau ir atsisėdau ant fotelio, kuris stovėjo. Kevinas pasekė mano pavyzdžiu ir
irgi atsisėdo.- Žinai kas baisiausia?- paklausiau ir Kevinas pažiūrėjo į mane.- Būtum ir toliau man melavęs, ir toliau apgaudinėjęs.
- Ne…
- Mylėjai mano mama?
- Visada. Visada ją mylėjau. Elena manęs nemylėjo. Niekada, nė akimirkai nepamilo.
- Prievarta ją parsivežiai iš Prancūzijos, tau nerūpėjo, kad ji
jau susituokė su kitu, kad laukiasi nuo jo vaiko.
- Aš Elenai sakiau, kad vaiką mylėsiu kaip savo, auginsiu kaip savo. Atiduosiu savo širdį.
- Mama nesutiko.
- Ne. Ji pasakė, kad aš niekada nebūsiu jos vaiko tėvu. O tada gimiai tu. Buvai nuostabi. Pati gražiausia. Augai, o
aukdama pradėjai vis labiau pamilti žemę, vynuogęs. Tapai tikra Davis. Tikra mano dukra. Bet Elena man draudė su tavimi likti vienam, todėl visa laiką būdavo su mumis Arina. Bet aš nesiskundžiau. Iki…
- Iki kada?
- Iki tada kai tau sukako devyneri ir Elena nusprendė, kad tu privalai žinoti, kad aš nesu tavo tėvas. Tada mes susiginčijome ir ji pasakė, kad jai nerūpi Taileris. Kad jis jai ne sūnus ir ji jo niekada nepripažins kaip savo.
- Taileris viską girdėjo.
- Taip. Po mėnesio jam sukako aštuoniolika ir jis išvyko. Aš nenorėjau išleisti, bet jis pasakė, kad jei neišvyks viską papasakos tau. Negalėjau tavęs netekti.
- Praradai tikrą sūnų, kad neprarastum netikros dukters.
- Aš nesigailiu. Nesigailiu nieko, ką padariau, nes tu esi šalia manęs.- nusišypsojęs pasakė jis.
- Žinojai apie Aleksą.
- Nežinojau.
- Nemeluok.
- Ką nori išgirsti?
- Tiesą. Šiandien sakysim tik tiesą. Sutarta?
- Jei tu sakysi tiesą, tada ir aš.
- Aš niekada nemelavau. Dar prieš ketverius metus sužinojau, kad tu apie mus žinai. Man pats Aleksas pasakė. Atėjo į įmonė ir pasakė, kad tu jam siūlai pinigus, kad jis mane pamirštų.
- O jis juos priimė.
- Jis norėjo tik vieno: kad jį pripažintumėte. Kad priimtumėte į šeimą. Iš pradžių dėl to pykau. Galvojau, kad jam labiau rūpi būti priimtam į šeimą nei mylėti mane,
bet klydau. Aleksas visada rūpinosi manimi. Visada jam buvau svarbiausia aš.
- Nesupratau?
- Aleksas ne dėl savės norėjo, kad jį pripažintumėte, o dėl manęs. Jis žinojo, kad šeima man yra viskas ir nenorėjo atimti jos iš manęs. Nenorėjo, kad aš liūdėčiau. O tu. Tu
specialiai dariai taip, kad man skaudėtų.
- Aš… aš nenorėjau. Tikrai.- paėmė mane už rankos, bet aš ją ištraukiau iš jo gniaužtų.
- Tėvai taip nesielgia.- pasakiau ir atsistojau.- Jiems svarbi vaikų laimė. Net jei jie nepritaria to nesako. Nenori skaudinti savo vaikų.
- Aš nenorėjau nieko blogo.
- Padarei tiek blogų dalykų: sugadinai mamos gyvenimą, atsisakiai savo sūnaus, atsikratei savo dukters mylimojo, paskui dėl melo paaukojai dukrą kitam vyrui, melavai, apgaudinėjai, slepiai, papirkinėjai… ir daug daug kitų dalykų. Tu nugrimzdai į gilę gilę duobę.
- Bet tu mane ištrauksi. Nepaliksi manęs vieno.- užtikrintai kalbėjo jis.
- Pats ten įkritai, pats ir kapstykis. Kevinai, tu lieki vienas. Tačiau negali dėlto kaltnti manęs. Tu pats įskaudinai savo žmoną, pats atsisakei sūnaus, pats sužlugdei savo netikrą
dukrą. Aš nesu tavo dukra ir tikrai nesiruošiu elgtis lyg ja būčiau.

Taip pasakiusi išėjau iš terasos ir nubėgusi į mamos kambarį pasiėmiau jos papuošalus, tikėjausi, kad ateityje jie man padės.