Užstrigusi

♣ 16 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Sedėjau ant smėlio. Vandenyno bangos atsimušdavo man į pėdas. Vanduo jau šilo. Lauke buvo karšta, vanduo šilo, o mano širdis buvo sušalui į ledą. Jau daugiau kaip du mėnesius nesikalbėjau su Aleksu. Jis man neskambina, nors žadėjo. Kodėl
taip būna? Nuo vaikystės trokšti, kad tave kažkas mylėtų taip stipriai, taip, kad kiekvieną dieną gyventum kaip stebuklu. Kai ateina laikas rinktis tu sustoji ir galvosi ar rinksiesi meilę, ar tiesiog paprastą gyvenimą. Paprastą, bet užtikrintą gyvenimą. Ar liksi viena ar geriau būsi su žmogumi, kuris sakosi, kad tave myli, nors tu jam nieko nejauti.
Dabar stoviu toje kryžkelėje. Galiu rinktis palyginus saugų variantą – Edvardą. Vakar, praėjus dviem savaitei po Paulos krikštynų, jis man pasipiršo. Pasakė, kad mane myli. Kad myli ir kad negali manęs pamiršti nuo tos dienos, kai pirmą kartą mane
pamatė.Arba galiu rinktis kitą variantą – likti viena, svajoti, kad gal kurią dieną man pasakambins Aleksas ir pasakys: Aš pasiruošęs!
Praneškim visiems apie mus! Bet kodėl aš turiu laukti? Kodėl turi tikėti tuo, kuriam atrodo, kad nerūpi. Kuris sako, kad myli, sako, kad rūpi, sako, kad gyventi be manęs negali. Tai jei negali gyventi be manęs, tai visiems pasakyk, išrėk, kad mane myli, išrėk tai visam pasauliui. Bet ne tu nieko nedarai. Neskambini, nerašai...
Gal Aleksas tiesiog manęs nevertas?

Sedėjau savo kabinete, kai mano darbo telefonas suskambėjo.
- Klausau?
- Veronika pas tave atėjo kažkoks Aleksas. Jis sakosi, kad tu jį pažįsti. Jis atėjo nesusitaręs, tad galiu pasakyti, kad tu dabar negali.
- Kur jis yra?
- Sėdi ant fotelio ir laukia kol pakviesiu.
- Aišku.
- Veroni, tu negali jo priimti. Na bent jau ne dabar.
- Žinau... pasakyk jam, kad po valandos jo lauksiu.
- Tu tuo tikra?
- Taip.
Susitikimas ėjo ilgai ir sklandžiai. Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvo taip nuobodu ir liūdna. Nors tai buvo eilinis susirinkimas, kurio metu buvo aptariamos įvairios ataskaitos,
tačiau žinodama, kad čia, mano įmonėje, už stiklo sėdi Aleksas. Ir nors pasukusi galvą galėjau jį pamatyti. Galėjau tik užmesti akį į jį. Kaip jis atrodo? Ar labai pasikeitė per tą mėnesį? Daugiau negu mėnesį. Beveik du. Bet nežiūrėjau. Bijojau, kad jei pasižiūrėsiu į jį, tik užmesiu akį, mano žvilgsnis ir liks prie jo. Kodėl tai blogai? Ar labai blogai žiūrėti į mylimą žmogų?
Susirinkimas baigėsi ir aš turėjau vienaip ar kitaip susitikti su Aleksu. Negalėjau jo vengti, nors jis manęs vengė. Du mėnesius. Neskambino, nerašė, net nepasiteiravo, kaip man sekasi.
Pakilau nuo savo kedės ir susirinkusi savo dokumentus ruošiausi išeiti iš kabineto, kai į jį įbėgo pasimetęs Haroldas. Vaikino plaukai buvo susitarše, o pats buvo uždusęs.
- Kas atsitiko?- iškart paklaisiau jo.
- Tavo žirgas...- man per nugarą nubėgo baimės šiurpuliukai.
- Kas atsitiko Žaibui.- išlėto aiškiai tardama kiekvieną žodį paklausiau.
- Nieko labai baisaus, bet manau,kad tau vis tiek reiktų važiuoti į rančą.
- Kas jam!- užrikau.
- Vienas vaikinas nusprendė, kad Žaibui reikia pramankštinti kojas ir jis jį išvedė iš arklidės. Nespėjas  nuvestį į tą... kaip jis vadinas...
- Aptvaro?
- Taip aptvaro, Žaibas tiesiog pasiuto ir pabėgo.
- Pabėgo?- negalėjau patikėti tuo ką sako.
- Taip. Mes jį suradom, bet jis nieko neprisileidžia. Jis bijo. Žaibui rūpi tik tu. Jei galėtų kalbėti tai ir pats pasakytų.
Aš buvau šokiruota. Kaip jie galėjo? Kaip galėjo neklausyti mano  nurodymų! Juk sakiau, kad niekas nelystų prie jo!
Neatsimenų kaip atvykau į rančą. Atsimenu tik tiek, kad išlėkiau iš biuro šaukdama, kad visus, kurie prisidėjo prie viso šito atleisiu iš darbo. Taip pat atsimenu, kai liepiau atšauti visus susitikimus. Mašinoje Haroldas bandė mane raminti, sakydamas, kad viskas gerai ir kad jam viskas gerai, bet aš apšaukiau jį, kad mažiau šnekėtų ir kad spaustų akseleratoriaus pedalą.
Atvaževę į rančą buvome sutikti kelių darbininkų kurie dievagojosi, kad tai įvyko netyčia ir kad taip daugiau
nepasikartos. Aš jų neklausiusi užšokau ant Mėtos ir atsidėdau
tėčiui užnugaros. Apkabijau jį ir mes pradėjome joti. Mėta buvo tėčio kumelė. Balta - kaip pienas, nuoširdi. Visiška Žaibo priešingybė.
Neužilgo prijojome tą vietą, šalia kurios buvo susirinke gal penki
žmonės su žirgais. Nušokusi nuo Metos ir prasibrovusi pro minę pamačiau susigūžusį ir išsigandusį, tačiau tuo pačiu ir atkaklų savo žirgą. Tai mano žirgas. Tai Žaibas. Jo akyse įžiūriu tą pačią neužgesusią ugnį, kuri degė jo akyse tą kartą kai niekas jo
negalėjo suvaldyti. Iš lėto ėjau link Žaibo. Dešinę ranką ištiesiau delnu į dangų, taip, kad jis matytų, kad jo neskriausiu. Jis žengė link manęs, įsispoksojo į mano akis. Jo akyse pasimatė kažkas kito, pirmai jis žiūrėjo lyg užsispyręs berniukas, kuris reikalauja, kad atvestų mane pas jį. O dabar jis žiūri taip, kaip laimingas ir
patenkintas, kad gavo to ko troško - mane. Žengiau žingsnį prie jo ir abiem rankom pradėjau glostyti jo didelę ir juodą galvą. Tuomet jis užsimerkė. Aš padariau tą patį. Užsimerkiau ir toliau jį glosčiau, tada pajaučiau, kad jis savo kaktą atrėmė į manąją ir sužvengė, tik man vienai suprantamą, jo žirgišką kalbą.
Atsitraukiau nuo žirgo ir pažiūrėjusi į visus mūsų stebėtojus, liepiau jiems keliauti į rančą. Daugiau nesakiau nieko. Nesakiau, kad esu ant jų pikta, kad galvoju juos atleisti. Šiuo metu man tai buvo nesvarbu, vienintelis man svarbus dalykas buvo Žaibas. Tad šokau ant jo ir pasileidau į tolimas terotorijos platybes. Neatsimenu kiek jojau į priekį, kiek jojau atgal. Bet kai jau grįžau namo buvo jau vėlu. Įžengusi į namus galvojau, kad nieko nebesutiksiu, bet klydau įėjusi į virtuvę radau ten besitvarkančią Ameliją. Ji atsisuko į mane ir nusišypsojo. Atsakiau jau tokia pačia, nuoširdžia šypsena. Ji paklausė ar esu išalkusi, o kai
pasakiau, kad esu alkana kaip vilkas ji man padavė lėkštę su lazanija. Lazaniją mėgau, labai mėgau, ji buvo labai skani.
- Kaip visada, labai skanu.- pagyriau moterį.
- Kaip visada, nieko ypatinga.
- Tai.- šakute parodžiau į lazaniją.- Tai puiku.
- Kai ką girdėjau.- susimąsčiusi pasakė ji.
- Ką?
- Pirma papasakok, kaip Žaibas? Jam viskas gerai?
- Viskas gerai. Tik jam nepatinka, kad jį liečia kiti. Ryt dar kartą įspėsiu darbininkus.
- Tik įspėsi?
- Nežinau. Kai sužinojau galvojau, kad visus susyjusius su šiuo įvykiu išmesiu iš darbo, bet dabar nežinau.
- Robertas.
- Ką?
- To berniuko vardas Robertas. Jis tik prieš savaitę įsidarbino čia. Tikriausiai nežinojo.
- Aišku. Aš ryt su juo pasikalbėsiu. O kas jį įdarbino?
- Tavo tėvas.
- Aišku. Gerai. Tai ką ten sakei, kad girdėjai?
- Girdėjau gandus, kad tau pasipiršo. Tiesa?
- Tiesa. Man pasipiršo.
- Edvardas Karteris?
- Taip.
- Kodėl man nesakei?- nuliūdusi paklausė moteris.
- Dėl to, nes nesakiau niekam. Nei mamai, nei tėvui. Niekam.
- Anai sakei?
- Sakiau. Ji viską žino. Nesijaudink neliksiu viena.
- Dėl to nesijaudinu.- nusišypsojo Amelija.- Ana nuostabi. Ji puiki draugė.
- Ji geriausia iš visų.- nusijuokiau aš.
Atsisukau į Ameliją, o jos akys jau žiūrėjo į mane. Po kelių akimirkų ji paklausė:
- Ką atsakei?
- Pasakiau, kad man reikia laiko. Kad negaliu dabar atsakyti į jo klaisimą.
- Ką atsakysi? Sutiksi?
- Nežinau.

Sedėjau su Edvardu savo kabinete, kai man vėl paskambino Diana ir pasakė, kad Aleksas vėl čia ir nori su manimi susitikti. Pasakiau, kad už penkiolikos minučių galės įleisti. Nes pagal
tvarkaraštį už penkiolikos minučių turėjau atsilaisvinti.
Mano kabinete sedėjo Edvardas Karteris ir prabilo apie tą žemės plotą kurį jis iš manęs pavogė.
- Kodėl dabar man apie jį pasakoji? Nesuprantu? Mes dabar aptarinėjame tokią, tavo manymu svarbę temą, kurią norėjai aptarti. Atvaževai čia, kad įteiktums man pakvietimą į vieną iš savo vynų degustaciją? Tačiau dar lyg būtų mažą aptarėm ir Paulos, mūsų krikšto dukters, artėjantį gimtadienį. O dabar dar ir tai?
- Aš ištikrųjų, nuoširdžiai, su geriausiai ketinimais atvaževau pas tave. Pamaniau, kad prie visų šių temų galėtume aptarti ir žemės temą.
- Kodėl?
- Juk tu jos labai norėjai. Sakei, kad tau jos labai reikia. O gal jau nebereikia?
- Reikia. Labai reikia.
- Tuomet ji bus tavo, jei man pasakysi kam tau jos reikia.
- Nesakysiu, kol neįvykdysiu, to ko noriu nesužinos niekas. Ko nori už žemes?
- Kas čia per klausimas? Kas taip įžūliai klausia savo būsimo vyro.
- Ko nori?
- Nieko, tai bus vestuvinė dovana tau, nuo manęs.