Užstrigusi

♣ 5 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Edvardas užėjo į kabinetą ir apsidairė. Jam čia viskas patiko: balta spalva, augalai, kelios didelės Veronikos nuotraukos. Pro langus atverė toks pat nuostabus vaizdas, kaip iš jo kabineto, tik buvo viskas apsukta, nes jo kabinetas buvo kitoje pusėje ir tolėliau nuo Davis biuro. Jis pasuko akis į židrių akių savinikę ir suprato, kad ji jį stebi. Jam sukilo seni jausmai, kuriuos jis prieš tiek metų pažabojo. Kodėl ši moteris jį taip veikia? Gražios akys, šviesus plaukai, ryškiai bordine spalva padažytos lūpos.

Veronika nusuko nuo jo akis ir pažiūrėjusi į sekretirę žvilgsniu prašė pasiaiškinti.

- Veronika, labai atsiprašau, bet jis tiesiog įsibrovė. Pati pažiūrėk,-parodė į jį pirštu.- kaip tokį galėjau sulaityti?

Veronika vėl atsisuko ir nuskanavo akimis savo nepaigeidaujama svečę – mane.
Aš esu raumeningas, stiprus, aukšas, labai aukštas, tamsių plaukų ir nedidelės, prižiūrimos barzdelės savinikas, tuo didžiavausi, tad stovėjau ir nejudėjau iš vietos.

- Supratau, Diana.-vėl atsisukusi į sekretorę pasakė ji.-Būk gera išvirk man kavos, nusimato ilga darbo naktis su tukdžiais,- pasisukusi į mane ištarė paskutinį žodį, tuomet vėl nusisuko.
- O jūs pone Edvardai ko nors norėsit?
- Juodos kavos. Ir, tavo vardas Diana tiesa?- mergina palinčiojo galva,- Atsiprašau, kad pridariau tau nemalonumų. Jokiu kitu būdu čia nebūčiau įėjas.

Kabinete vyravo tyla. Veronika skaitė kažką aplanke, kurių ant stalo buvo pilna. Aš tiek darbo dirbu visą mėnesį. O ji... Tikriausiai čia tiesiog didelė netvarka,- pagalvojau pats sau. Už kelių minučių įėjo Diana ir padėjo ant stalo nuostabaus kvapo kavos. Veronikos kavoje plaikiojo zefyriukai, o kvapas sklindantis iš puodelio pasklido po visą kabinetą.

- Diana, gali išnešti šias dvi ir tas tris papkes?

Tai buvo didelės buhalterinės papkės skirtingų spavų.

- Jau jas peržiūrėjai?-paklausė Diana.
- Aha. Susirašiau ko trūksta, tad ryt gali sušaukti susirinkimą, kad galėčiau viską apžvelkti. Taip pat kiekvienoje papkėje isegiau lapuką su nurodymais kam ir ką reikia pataisyti. Dalį dokumentų pataisiau, bet kitus turi taisyti jie patys.
- O šiuos?- Paklausė porodžiusi į mėlyną aplankalą, kurį kaip tik dabar vartė Veronika.
- Šį dar tik pradėjau tikrinti...

Veronika kalbėjo su Diana taip lyg manęs čia net nebūtų. Tarsi šiame, keturių sienu kabinete, būtų tik jos. Mane tai pradėjo nervuoti. Aš nemėgstu, kai yra nekreipiama į mane dėmesio. Tad bandžiau suvaldyti savo kylanti pyktį ir ramiai gurkšnojau kavą.
Neilgai trukus iš kabineto pasišalino sekretorė su penkiomis papkėmis rankose. Tada Veronika pakilo nuo kėdės ir aš pamačiau kokia ji graži. Geltoname sijono ir švarko kostumėlyje ji atrodė neapsakomai gerai. Figūra liekna, jei ji norėtų, galėtų tapti manekene. Sijonas nesiekė kelių, tad puikiai atidengė lieknas ir įdegusias kojas. Aukšti, dvylikos centimertų, aukštakulniai taip pat buvo geltonos spalvos. Ji pasiimė puodelį kavos ir nužingsnevo iki sofos kitame kabineto galia. Aš irgi atsistojau ir nudrožiau jai įkandin, tačiau atsisėdau ne ant sofos, o ant fotelio, kitapus sofos.

- Įdėmiai tavęs klausau.- netikėtai, aksominiu balsu prabilo Veronika.
- Nesupratau?- pakerėtas priešais sėdinčios merginos grožio aš tiesiog praradau amą.
- Klok ko čia atsibeldei ir nešdinkis!- garsiau ir reikliau sušnypšė pro sukastus dantis.
- Norėjau su tavimi pasikalbėti.- atgavęs amą pasakiau.- Tau tikriausiai sakė tavo tėvas, ką aš jam vakar pasiūliau. Tiksliau pasiūliau tau. Juk tau reikia žemių, ne tėvui.
- Man minėjo, bet aš jo nesiklausiau ir klausytis nenoriu. Man nepatinka, kai yra taip šlykščiai juokaujama.
- O aš nejuokavau.- po šių mano žodžių įsivuravo tyla, kuri vis labiau kamavo. Žydros akys tiesiog skrodė jį pykčio žvilgsniu. Veronika nepajudėjo, nesumirksėjo, tik ramiai ir tyliai sedėjo, vienintelis dalyka ką ji darė tai - žudė mane žvilksniu.
- Tai neįmanoma.- po ilgos tylos prabilo ir atsistojo nuo sofos, tuomet nusisuko ir nudrožė prie savo stalo, atsisėdo į kėdę ir atsivertė aplankalą, kurį skaitė prieš atnešant kavą.- Tau metas eiti, aš turiu daug darbo ir negaliu jo eikvoti veltui.
- Bet mes net nepradėjome pakalbio!-pasipiktinęs užrikau, bet Veronika nė nepakėlė galvos nuo aplankalo.

Tada mane apėmė dar didesnis pyktis ir aš nusprendžiau, kad kas benutiktų, bet ši mergina,Veronika Davis, taps mano ir tik mano.

- Šis pokalbis baigėsi net neprasidėjęs. Neverta diskutuoti apie tai kas neturi jokios reikšmės.
- Viskas čia turi reikšmę! Tu nori žemių, o aš noriu tavęs!- toliau šaukiau.

Veronika pakėlė galvą, tada atsistojo ir pradėjo eiti link manęs. Tačiau... tačiau ji praėjo pro mane ir atidarė duris, parodydama, kad man reikia išeiti. Edvardas Karteris dar niekada nebuvo iš kažkur išvarytas. O Veronika tiesiai šviesiai tai parodė ir pasakė. Pradėjau eiti link durų ir peržiangęs durų slenkstį išgirdau jos balsą:

- Tai, ką tu aptarei su mano tėvu, niekaip nesusyje su manimi. Jei būčiau žinojusi, kad jis eis pas tave su šiuo klausimu būčiau tikrai neleidusi, bet nežinojau. Lygiai taip, kaip aš nežinojau, kad jis ruošiasi eiti pas tave, jis irgi nežinojo, kad aš jau gavau tai, ko noriu. Tad gali būti ramus, nei tavo žemiu, nei tavęs man tikrai nereikia.