Užstrigusi

♣ 20 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Čia jis. Jis. Stovi prieš mano akis, apkabinęs per liemenį savo sužadėtinę. Ar neturėjau ja būti aš? Ar jis neturėtų taip apkabinęs laikyti manęs? Ar neturėtų pasakyti, kad visa tai, visa tai yra melas. Didelis, labai didelis melas. Kad jis myli mane, kad visada mane mylėjo, kad manęs neapgaudinėjo...

Išgėrus viskio pasijaučiau dar prasčiau. Mane pykino. Nors tiesą
sakant nelabai žinojau nuo ko. Nuo Alekso ar nuo viskio. Todėl atsiprašiusi nuėjau į tualetą ir ten užsirakinau. Po kelių akimirkų namo skrandžio turinys atsidūrė unitaze. Atsistojusi prieš veidrodį nusiploviau veidą, tuomet pastebėjau savo rankas. Jos drebėjo. Galbūt nuo nervų, galbūt nuo skausmo, galbūt nuo visko iš karto.

Pakėlusi galvą sužiūrau į veidrodį, kuriame pamačiau savo atvaizdą. Tušas nenutekėjęs, bet akys raudonos. Jose vis dar kaupėsi ašaros, kurios galbūt nuplaus mano skausmą, galbūt iš širdies išstums Aleksą. Tačiau kaip? Jis toks pat gražus vyras, jis jau vyras, subrendęs, užsiauginęs barzdelę, kuri jam labai tinka, sustiprėjęs, net per pilką kostiumą, kurį jis vilki, matosi koks jo kūnas, jis puikiai ištreniruotas...
- Aš tuoj.- sušukau, nes kažkas pasibeldė į tualeto duris.
Nusiploviau rankas ir nusišluoščiusi dar kartą žvilgtelėjau į savo atvaizdą, kuris neparodė, koks stipus, viska deginantis gaisras degina mane viduje.

Vos tik spėjau atrakinti duris į jas iš karto įsiveržė. Tai buvo Aleksas. Piktas ir įniršęs. Jis greitai uždarė ir užrakino duris. Tuomet prirėmė mane prie sienos ir įsižiūrėjo į mane.

Stovint šalia jo. Jaučiant jo kūna, kuris glaudžiasi šalia manojo. Žinant, kad jis yra mano. Buvo mano. Užuodžiant jo kvapą. Na ir kas, kad jis apsirengęs kaip turtuolis, na ir kas, kad jis
pasikvepinęs prabangiais Dior kvepalais, na ir kas? Jis vis tiek kvepia taip , kaip tada jachtoje. Kaip tada kai mes buvome kartu, kaip tada, kai jis tikrai buvo mano.

Dabar gal jis ir kitoks, gal ir ne mano. Ne mano meilė, ne mano vaikinas, kuris niekada ir nebuvo, ne mano sužadėtinis, bet jis yra bent jau mano praeitis. Nors aš to nevadinčiau praeitimi. Aš jį myliu, besaligiškai. Myliu taip, kaip niekas kitas, ypač nemylintis žmogus, nesupras.

O kas jei jis pasakytų, kad mane myli? Kas jei jis pasakytų, kad jam manęs reikia? Kas jei pasakytų, kad aš jam esu brangiausia? Ar aš patikėčiau? Ar vėl patikėčiau ir vėl nedegčiau? O gal šį syk viskas bus gerai? Gal šį syk jis padarys, gal pasakyk, kad atsiprašo, kad manęs napamišo, kad manęs lygiai taip pat geidžia, kaip tada. Jei jis atsiprašytų ar aš atleisčiau? Ar galėčiau juo patikėti, vėl patikėti. Taip. Taip. Taip, jei jis visą tai man pažadėtų, aš jam atleisčiau. Vėl jį priimčiau. Vėl juo tikėčiau. Jsm tereikia pasakyti, kad mane myli, kad manęs niekada nepaleis ir kad nebeįskaudins, ir aš liksiu. Liksiu su juo lyg niekada nebūčiau išėjusi. Aš ir neišėjau. Jis išėjo. Aš jo visada laukiau...

Aleskas pridėjo savo ranką man prie žando, su pirštu perbraukė per mano lūpas. Tuomet stipriai ir aistringai, su pykčiu ir apmaudu įsisiurbė man į lūpas. Nors ir grubus, bet man patiko jo bučinys. Jis priminė man, koks jis yra svarbus mano gyvenime, kad be jo negaliu. Dabar jam beliko ištarti tik tuo kelis žodžius ir vėl būsime kartu.
- Jis tau pasipiršo?- šaltai palausė Aleksas atšlijęs nuo mano lūpų. Jo žvilgsnis kankino mane iš vidaus.
- Hmn?- nesupratau jo klausimo. Tiesą sakant aš jo neišgirdau.
- Ar jis tau pasipiršo?- vos ne užšaukė jis.
Mano akyse vėl atsirado ašaros, jaučiau kaip jos jau tuoj tuoj nuriedės mano skruostu. Kvaiša ko tu tikėjaisi? Kad jis atsiprašys ir jūs gyvensite ilgai ir laimingai?- pati savęs paklausiau.
- Tu pasipiršai Nikolei.- neatsakiusi į jo klausimą, ir lygiai tokiu pačiu šaltu balsu atsakiau aš.
- Tu neatsakiai į mano klausimą.
- Tu į manąjį taip pat.- pastūmiau jį nuo savęs ir nuėjusi prie veidrodžio nusivaliau išriedėjusias ašaras, kol jų nepamatė Aleksas.
- Sutiksi?
- Ne tavo reikalas.- vos tik spėjus man atsakyti vėl buvau priremta prie sienos jo stipraus kūno.
- Atsakysi jam NE.- pasakė jis man.
- Nesupratau?
- Atsisakysi už jo tekėti.
- Ir kodėl gi?-sarkastiškai pasiteiravau aš.
- Nes...-pasimetė jis.- Nes aš draudžiu. Supratai? Netekėsi.
- Kodėl?- skruostais nutekėjo ašaros.- Tu pirštis gali, o aš tekėti negaliu!?- iš nervų pradėjau juoktis.
- Netekėsi!!!- toliau prieštaravo jis.
- Jei nori, kad aš nesutikčiau tekėti už Edvardo... tu turi kai ką padaryti.- pasakiau aš.
- Ką?- paklausė jis, vis dar žiūrėdamas man į akis.
- Išsiskirsi su Nikole.- šaltai, bet su daug vilčių pasakiau. Gal jis sutiks?
- Negaliu.- šaltai metė žodžius, taip lyg tai būtų keiksmažodis ir nusisuko nuo manęs.
Pasijaučiau kai skudurinė lėlė su kuria galima pažaisti, o kai asibosta pamesti bet kur, net nesvarbu kur. Gal ryt vėl su ja pažaisiu, gal ne. Jei ne tai ji ten ir gulės, kol kažkas kitas jos
nepasiims. Vat būtent taip ir jaučiausi. Kaip lėlė.
- Tuomet aš sutiksiu tekėti.- Alesas atsisuko į mane ir paėmęs už mano rankų suspaudė.
- Ne! Aš pasakiau, kad netekėsi. Vadinasi netekėsi.
Žengiau žingsnį į priekį ir dabar mes stovėjome vienas šalia kito. Jaučiau vėl jo kūną. Pakėliau galvą, kad žiūrėčiau tiesiai jam į akis ir pasakiau penkis žodžius, kurie sklido iš visos širdies, ir žinojau, kad sulauksiu teigiamo atsakymo, nes būtent tai mačiau jo akyse.
- Tada pasakyk, kad mane myli.- tyliai, kad tik jis išgirstų pasakiau.- Pakakyk, kad be manęs negali, kad manęs
pasiilgai, kad myli mane beprotiškai.
- Negaliu.- tokiu pačiu tyliu basu pasakė jis.
- Myli mane? Juk myli? Pasakyk, prašau, pasakyk, kad myli.-maldavau jo. Aš žinau, kad turiu vilties.
- Nemyliu.- atsakė jis ir kaip vėjas išlekė iš tualeto.
Dabar stovėjau vieną, su nubėgusiu tušu, liūdna, pasimetusi, pikta, o svarbiausia - su sudužusia širdimi.