Užstrigusi

♣ 9 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Jau vidurnaktis, o aš vis dar negaliu užmigti. Galvoju apie tai, ką brolis sakė lėktuve. Bet tai negali būti tiesa, kad ir kaip norėčiau negali. Po Noros... po jos mirties aš prisiekiau sau, kad niekada nemylėsiu nieko. Sakiau, kad kas be nutiktų liksiu vienas ir gyvensiu tik dėl savęs, tik dėl verslo. Tačiau vėl pasirodžiusi Veronika viską supainiojo. Aš nežinau ką jaučiu, o dar blogiau tai, kad aš nebežinau ko noriu. O tai yra blogiausia. Man nebeįdomus darbas, nes kai pradedu dirbti prieš akis išnyra Veronikos veidas. Nebe miegu, nes negaliu užmigti, į galvą atklysta mintys apie ją, o jei užmiegu Veronika apsilanko sapnuose.

Kažkas pasibeldė į viežbučio duris. Iš lėto atsikėliu nuo lovos ir nuėjau prie durų.

- Ką čia veiki?-paklausiau brolio, kuris stovėjo už durų.
- Atėjau tavęs išsitempi iš šito kambario.
- Niekur tu manęs netemsi.- pasakiau jam.
- Nieko nenoriu girdėti! Važiuojam į klubą.
- Nenoriu aš į klubą.
- Tai čia taip ir sedėsi?
- Būtent. Čia ir sedėsiu.
- O gal tu čia nori likti dėl to, kad šiame viežbutyje Veronika apsistojusi?
- Čia yra Veronika?
- Taip. Mačiau ją prie registratūros.
- Ji tave matė?
- Ne. Ji tuo metu kalbėjo su viežbučio darbuotoju, tad nematė manęs. Bet tu nenukreipk temos. Lieki čia dėl jos?
- Ne. Žinoma ne. Juk net nežinijau, kad ji čia.
- Tai kodėl?
- Gerai, gerai važiuosiu su tavim. Nes man atsibodo tavo klausimai ir žinau, kad neatstosi tol, kol neišsitemsi manęs kartu.
- Puiku.

Klubas buto toks pats kaip ir visi kiti, kuriuose yra teke būti. Baras, keli staliukai su sofomis, keli aukšti staliukai, šokiu eikštelė - viskas taip pat. Nieko ypatingo.

- Ką gersi?- paklausė brolis.
- Viskį su ledukais.

Brolis paprašė barmeno dvieju viskio su ledukais. Kai gavau savo gerimą iš kart nugėriau didelį gurkšnį. Reikia atsipalaiduoti - kartojau sau. Nors nelabai pavyko, bet po dar triju viskio stikliniu jaičiausi atsipalaidavęs. Jaučiausi taip kaip visi girti žmonės atsipalaidavęs, atsipūtęs, taip lyg man būtų nusispjaut į viską, taip lyg šią akimirką galėčiau padaryti bet ką. Už akių užkliuvo mergina. Graži, ilgų šviesių plaukų mergina. Liekna, aukšta. Aptemsį savo kūna tamsia suknele. Ji man priminė ją... Veroniką. Aš norėjau jos, tos merginos. Atsitojau nuo kėdės ir nuėjau iki tos merginos, kuri dabar sedėjo prie baro.

- ¿Puedo contribuir contigo? 1 - paklausiau.
- ¡Por supuesto. 2 - atsakė ji.
- Soy Edward. 3 - prisistačiau jai.
- Sofia. 4 - pasakė ji.

Pastebėjau, kad jos taurė tuščia, o aš ir pats atėjau be gėrimo.

- ¿Qué vas a beber? 5
- Tequila. 6
- Por favor, dos tequila. 7 - pasakiau barmenui.

Po keliu minučiau jau gerėme savo tekilą. Mergina ištiesė savo kairę ranką ir palaižė odą neroli didžiojo piršto, tada tą vietą pabarstė druska. Tuomet nulaižė nuo rankos druską ir iškart užsivertė stikliuką tekilos. Išgėtus tekilą suvalgė citrinos skiltelę.
Aš dariau tą patį, man patiko tekila. Man patiko ši mergina. Man patiko net šis klubas. Nežinau kiek išgėriau tekilos, viskio ir dektinės. Žinau tik tiek, kad daug. Su Sofija nešnekėjom. Na bent ne kokia rimta tema. Iš klubo išėjome apie ketvirtą ryto ir pasukome link jos namų.

Išlipe iš takso iš lėto nužingsniavome iki jos buto durų. Ji duris rakino labai ilgai. Kelis kartus išmetė iš rankų raktus, bet vėliau vis tiek atrakino. Įėjąs į butą uždariau duris ir pačiupęs už rankos Sofiją atsukau į save. Tamsoje nepačiau jos veido, bet man jis ir nerūpėjo. Ji iš lėto atbula vedė mane į savo miegamąjį. Kai atsidūrėme jame aš ją paguldžiau į lovą ir pradėjau godžiai bučiuoti. Man to reikėjo. Reikėjo žmogaus bučinių, švelnumo, prisiglaudimo, net glamonių. Viskas vyko žaibišku greičiu. Neatsimenu kaip ją nurengiau, kaip pats likau be drabužių. Bet žinau kaip ji aimanavo, kai į ją įėjau. Ji vis skatino mane ir aš tuo džiaugiausi. Tačiau taip, kaip greitai prasidėjo taip greitai ir baigėsi. Viskas baigėsi. Alkoholiui padedant greitai užmigau.

Kai atsikėliau jau buvo šviesu. Pro langus ryškiai švietė skaisti saulė. Ištiesiau ranką į tą lovos pusę kur turėjo miegoti mergina, bet jos ten nebuvo. Įsiklausiąs išgirdau šniokščiantį vandenį. Ji duše. Po kelių akimirkų nustojo šniokšti vanduo, o už dar kelių minučių iš vonios išėjo chalatu apsisiautusi mergina. Užsimerkiau. Vaidinau, kad miegu tol kol mergina atidarė spintą. Tuomet vėl atsimerkiau ir pasižiūrėjau į jos nugarą. Auksiniai plaukai, ilgos lieknos kojos. Ji tokia panaši į Veroniką, bet čia ne ji. Čia ne Veronika. Užsimerkiau ir apsiverčiau į kitą pusią. Jaučiausi siaubingai ir ne dėl to, kad velniškai skaudėjo galvą, o dėl to, kad skaudėjo širdį. Jaučiausi taip, lyg būčiau išdavęs mylimą žmogų. Lyg būčiau jo netekęs, tai lyg... Taip lyg Noros.Apsirengusi mergina išėjo iš kambario. Greitai išsmukau iš lovos ir apsirengau. Tuomet nužingsnevau link lauko durų. Apsirengės odinę striukę išėjau iš buto. Prieš uždarydamas duris girdėjau, kad mergina mane kviečia, bet nesustojau. Net neatsisukau. Aš taip norėjau pamiršti ją, pamiršti prakeiktą naktį, kurios net neatsiminiau, bet žinojau ką padariau. Jaučiausi taip lyg būčiau  išdavęs Veroniką su mergina, kurios vardo net nežinau.

Grįžęs į viežbutį nuskubėjau prie registratūros.

- ¿En qué habitación está Veronica Davis? 8 - paklausiau merginos, kuri stovėjo už registratūros stalo.
- Disculpe señor, pero no podemos proporcionar dicha información. 9
- ¡Pregunto qué habitación! 10 - nesusilaikiau ir pradėjau rėkti.

Visi stovėja žmonės atsisuko į mane.

- Por favor cálmate. 11 - ramino mane darbuotoja.
- Edavardai, ką tu darai?- pašaukė mane brolis, kuris ėjo link manęs.
- Jos,- parodžiau pirštu į darbuotojas.- jos nesako, kuriame kambaryje yra apsistojusi Veronika.
- O kam tau jos reikia?
- Kam tau jos reikia?- pakartojau brolio balsu.- Kas čia per durnas klausimas? Tiesiog reikia ir viskas.
- Kodėl?
- Kaip kodėl? Tiesiog reikia ir viskas.
- Señor, no podemos divulgar dicha información sobre los ocupantes del hotel. 12
- Vale, está bien. Trataré con mi hermano. 13 - atsakė Džeimsas.
- Gerai? Kas čia gero?
- Edavardai nusiramink. Einam palydėsiu iki tavo kambario.
- Kokio velnio mane nusivedei į tą klubą?
- Tam, kad prasiblaškytum.- ramiai atsakė brolis.
- Dabar jaučiuosi žiauriai blogai.
- Kodėl?
- Permiegojau su mergina, kurios vardo nežinau.
- Tai kad ne pirmas kartas.
- Šį kartą viskas kitaip.
- Kas kitaip?- pasidomėjo Džeimsas.
- Pats žinai.
- Nežinau.- pažiūrėjau piktu žvilgsniu į brolį ir jis dar kartą pakartojo,- Tikrai nežinau, kas kitaip?
- Dabar yra Veronika.
- Tai kas?- toliau spaudė jis.
- Man ji patinka.
- Man irgi. Nors mes priešai, bet ji gera, nuoširdi, darbšti. Ji man irgi patinka.
- Tu nesupranti.
- Nesuprantu ko?
- Ji man patika!- pradėjau šaukti.- Ne kaip draugė, ne kaip priešė, ji man patinka kaip moteris! Ji mane domina, kaip moteris!
- Pagaliau!
- Kas pagaliau?
- Pagaliau prisipažinai. 

Aš myliu Veronika. Pagaliau prisipažinau sau. Veronika myliu taip stipriai. Dar niekada taip nesu mylėjęs moters. Be Veronikos neišgyvensiu. Ji man viskas. Padarysiu viską, kad ji būtų mano.

Sedėjau balkone ir žiūrėjau į gatvę, kurioje po truputį mažėjo mašinų, kuri po truputį temo. Tuomet pakėlisu akis į nakties apgauptą dangų ir užmerkės akis gavojau ką šiuo metu daro Veronika. Tada įsivaizdavau mus kaip porą. Mes būsim pati gražiausi pora. Mums visi pavydės. Pavydės visko: meilės, aistros, mūsų grožio, proto, visko...
------------------------
1 Galiu prisidėti prie tavęs?
2 Žinoma
3 Aš Edvardas
4 Sofija
5 Ką gersi?
6 Tekilos.
7 Prašyčiau du tekilos
8 Kuriame kambaryje apsistojusi Veronika Davis?
9 Atleiskite pone, bet mes negalime suteikti tokios informacijos.
10 Klausiu kuriame kambaryje!
11 Prašau jūsų nusiraminti.
12 Pone mes negali atskleisti tokios informacijos apie viešbučio
gyventojus.
13 Gerai, viskas gerai. aš susitvarkysiu su savo broliu.