"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-177-

Azalea pov.

- Mums? – sutrikęs paklausė Horan manęs, kai aš tikrai nustojau jį tenkint.

- Taip, mums. – patikinau, nubesdama akis nuo jo.

Bijojau išgirsti žodžius, kurie gali mane įskaudinti per milisekundę. Galbūt pasielgiau kvailai to paklausdama, tačiau būti nežinioj yra tas pats, kas mėginti išgyventi dieną, žinant, kad vis tiek mirsi. Jau geriau skausmas, bet tiesos žinojimas.

Dvejojau ir pati koks galėtų būti atsakymas į mano užduotą klausimą, tad turėjau ir tokią mintį, kad pats Niall to nežinos. Mums nėra viskas gerai, kaip buvo. Kažkas nutiko. Tik kas? Mes mylim vienas kitą, esam kartu jau daugiau kaip mėnesį, neatsispiriam vienas kitam, tačiau kažko trūksta vis vien...

Kad ir kaip mudu stengėmės kažkas nepapildo mūsų. Nekalbu apie euforiją, kuri mums papildo sekso metu, nes tai vyksta pas mus puikiai, tačiau viduje jausmų atžvilgiu ir kitais – to nėra. Lyg trūksta tarp mudviejų dvasinio ramumo ir artumo. Nejau mūsų vidinės sielos nebesutampa?..

- Mažute, gal galim pakalbėt apie tai vėliau? – atsargiai prasitarė vaikinas. - Aš nieko prieš šnekėtis, bet tiesiog dabar aš per daug susijaudinęs ir noriu tik greičiau pabaigt, o ne galvot apie suknistus santykius.

Paignoravau jo žodžius, kad Niall pavadino mūsų santykius 'suknistais'. Galbūt todėl tarp mudviejų ir vyksta kažkas nesuvokiamo ir suknisto. Būtent mūsų santykiai tokie ir yra, tad, kad ir kiek mes įdėtume pastangų į tai, mums nepavyksta. Po velnių!

- Taip, kurgi ne. – sumurmėjau ir norėjau pavartyt akis, tad taip ir padariau. Nesivaržiau.

Juk jį tai jaudina, tad galbūt greičiau pabaigs ir mes galėsim rimtai pasikalbėt, nes šiuo metu tikrai man ne iki sekso. Norėjau tik pasikalbėt ir mėgint taisyt mūsų santykius dar vieną sykį, jei išvis įmanomas toks dalykas. Šūdas. Nuo kada aš tiek dvejojau viskuo?..

- Ei, ar tu pyksi? – jau surimtėjo mano blondinas, paliesdamas mano kitą ranką, kuri nebuvo ant jo draugužio, tad pakėliau akis į jį trumpai. Mūsų akys susitiko, o Horan akys sublizgėjo prieblandoje.

- Ne. – trumpai ištariau ir pasmaukiau jam ir vėl. – Kodėl turėčiau? – pridūriau, kad tai skambėtų neutraliai.

- Meluoji. Sumirksėjai dukart. – pareiškė įsitikinęs ir visiškai tvirtai. Įkliuvau. Jis per daug gerai žino mane.

- Pakalbėsim po to. Tu juk per daug susijaudinęs ir aš noriu tave patenkint. – stengiausi nustumti tokias jo mintis, kuo toliau nuo mūsų, tad vėl pradėjau normaliu tempu jam smaukyti, o po to ir čiulpti.

~ ~ ~ ~ ~ ~

- Prašau, Aza, leisk man įrodyt, kad aš esu tave vis dar įsimylėjęs, kad aš noriu tave ginti ir saugoti, kad aš noriu, jog tu būtum mano ir toliau, kad aš noriu savo ateities tik su tavim... – vos ne maldavo manęs Niall, žiūrėdamas į mano akis.

Nutiko taip, kad mes susipykom, kai aš pradėjau dėstyt savo mintis atvirai, ką mąstau ar kas man neduoda ramybės galvoje. Horan tai laaabai nepatiko. Tragiškai tiesiog. Ne veltui tikrai pabrėžiau tą 'labai'. Norėjau būti su juo visiškai atvira, kad ir kas nutiktų tarp mudviejų paskui, tad taip ir pasielgiau, kaip liepė protas.

Širdis liepė nesikišti ir mėginti kažkaip pačiai sutvarkyt viską, tačiau aš net neturėjau minčių kaip tai padaryti. Aš nežinojau tik vieno dalyko, ar tą patį, ką ir aš, jaučia ir Niall viduje? Galbūt tai tik mano vienos problema, kad kažkas vyksta su manim..? Per sunku...

- Nežinau, Niall... – atsidusau. – Kažkodėl ši kelionė man davė suprast kai kuriuos svarbius dalykus, nors, manau, turėtų būt priešingai. Turėjau pailsėt bei puikiai praleist laiką su tavim, tačiau taip nebuvo. Nesakau, kad ne puikiai praleidau laiką, tačiau galvojau, kad bus dar geriau. – mykiau.

- Aza, kas atsitiko? – sunerimo blondinas, o jo ranka atsirado ant manosios, tad kurį laiką aš tiesiog žiūrėjau į mūsų rankas. Miela lyg turėtų būt...

- Tai nėra tavo problema, Niall. – menkai šyptelėjau, pakeldama savo akis į jį. - Aš žinau, kad tu mane myli, ir visi tavo pasakyti žodžiai tikrai yra nuoširdūs ir teisūs, bet čia man kažkas nutiko ir tu dėl to nesi kaltas. Galbūt aš nesu tau pakankamai gera.

- Pirmąkart ne aš esu kaltas!

- Tu niekad ir nebuvai. – patikinau jį. – Man reikia pailsėt ir apsvartyt viską tyliai savo galvoj, o tada tau pranešt jau garsiai, ką nusprendžiau ir suvokiau. – atsidusau, o tada pakilau nuo lovos ir nupėdinau į vonią.

~ ~ ~ Kitą rytą ~ ~ ~

Miegojau šiąnakt kaip niekad ankščiau blogai. Neatsimenu, kada miegojau taip nekokybiškai, o ir šiaip su Niall visąlaik išsimiegodavau puikiai. Galbūt kalta ši apmąstymu naktis, kai beveik visą laiką spoksojau į lubas ir galvojau. Retsykiais pastebėdavau miegantį savo vaikiną šalia.

Iki mūsų skrydžio namo buvo dar pakankamai laiko, tad aš susidėjau visus savo išmėtytus daiktus iškart po pusryčių. Su savo vaikinu šiandien kalbėjau menkai. Tik tada, kai labai reikdavo atsakyti ar kažką pasakyti. Žinoma, Niall lindo prie manęs vis norėjo pabučiuot.

Tądien tikrai gavau daug dėmesio iš jo. Sakyčiau, kad netgi per daug kaip tai dienai. Gulėjau lovoj, naršydama savo telefone, kol Horan skutosi vonioj. Vis dar jam nesakiau, ką primąsčiau, nes išties nieko labai užtikrinto ir logiško mano smegenyse neatsirado.

Galbūt tiesiog per daug pavargau nuo lakstymo į darbą, ankstyvų rytų ir kito mėšlo bei streso, kuris susideda pagalvojus apie mano pastarąsias savaites. Man tiesiog reikia poilsio šiek tiek. Prisiminiau, kad man reikia išgerti vaistus, tad tai ketinau padaryti.

Susiradau vaistų lapelį ir mineralinio buteliuką, kurį turėjau su savimi čia, apartamentuose. Išsilupau tabletę ir ją užgėriau su mineraliniu. Paspoksojau kelias minutes į tą savo vaistų lapelį ir man atėjo į galvą suvokimas, kad gali būt čia koks šalutinis vaistų poveikis.

Juk nuo injekcijų, kurios man buvo leidžiamos taip pat buvo šalutinis poveikis tą pačią dieną, kada suleisdavo vaistus. Susiradau savo prakąstą obuolį ir įsivedžiau vaistų pavadinimą. Radau vaistų naudojimo lapelį, kurį pradėjau atidžiai skaityti, sėdėdama ant lovos.

- Mažute, ką skaitai? – sugrįžo su vonios reikmenim į patalpą Horan, tad aš pakėliau akis viršun, kai išgirdau jo balsą.

- Vaistų šalutinius poveikius, nes rimtai nebesuprantu pas man darosi. – vėl nuleidau akis į savo telefoną ir pavariau aukštyn, kad puslapis nusileistų žemyn ir galėčiau perskaityt likusią aprašo dalį.

- Ar tu tapai priklausoma nuo tų tablečių? – prisimerkęs artėjo link manęs Niall, tačiau priėjo prie savo tašės, kiek mačiau akies krašteliu.

- Niall, tai nepsichotropinės medžiagos, o tiesiog vaistai. – skaitydama pasakiau ir galiausiai radau skiltį 'galimas pašalinis poveikis'.

- Tai ar tu tapai priklausoma nuo jų? – vis klausė.

- Nežinau... O tau svarbu? – skaitydama pasiteiravau, nors akių į jį nepakėliau ir nepažiūrėjau.

- Aš tik nerimauju dėl tavęs. – atsisėdo po kelių žingsnių šalia manęs vaikinas. – Ką ten rašo?

- Palauk, juk skaitau. Ne viskas taip greit vyksta. – sumurmėjau.

Tarp mudviejų stojo trumpam tyla, kol aš skaičiau, ką ten rašo, o Niall tiesiog žiūrėjo į mane, laukdamas, kol aš jam kažką pranešiu, ką ten perskaičiau. Pabaigiau skaityti gan ilgą tą aprašą ir dar netgi labiau nusigandau. Jau geriau būčiau net neskaičius, ką ten rašė...

- Ką ten rašo? – sumurmėjo, neiškentęs, kol aš prasitarsiu, tačiau aš tylėjau, tad jis tęsė toliau su savo klausimais. - Ko tu tokia išsigandusi? Nejau tikrai baisių dalykų prirašyta? – vienas paskui kitą klausimai paliko Horan lūpas, o aš trumpam paspoksojau į sieną.

- Nesuprantu tikrai visko. Reiks geriau paskambint tam gydytojui ir pas jį nueiti pasikonsultuot.

- Aišku, pas tą patį, taip?! – pakėlė balsą šiek tiek vaikinas.

- Taip, pas tą patį. O ko tau jis nepatinka? Labai geras specialistas. – pareiškiau.

Gero savaitgalio!