"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-176-

Azalea pov.

- Aza, o kaip tavo liga dabar? – pasiteiravo vaikinas, kai mes ėjom visiškai neskubėdami.

Aš dairiausi po miestą, nes apšvietimas buvo pasakiškas ir viskas atrodė kaip iš kokios karalystės. Žinoma, Paryžiui šis miestas neprilygo niekaip, tačiau čia buvo tikrai gerų vietų, kurios buvo tobulos. Sutrikau išgirdusi tokį klausimą iš Niall, bet nusprendžiau atsakyti:

- Viskas gerai. Jaučiuosi taip pat gerai. – patikinau, trumpai atsakydama, nes ne itin turėjau nuotaiką dabar gilintis ir blondinui viską aiškinti.

- Ne ta prasmę turėjau omeny. – nusijuokė, pažiūrėjęs į mano akis trumpai, o tada tęsė toliau. - Kaip ten viskas vyko Amerikoj? Tu man taip ir nieko nepasakojai. – pareiškė, kiek kitokiu tonu, kuris buvo šiek tiek nepatenkintas.

Nenorėjau to jam atskleisti... Nenorėjau, kad jis sužinotų, ką jaučiau, būdama ten.

- O kas ten? Gydymai visąlaik ir buvo. Na, dar tyrimai visokie, tad, manau, esu ištirta visiškai visa. Gyvenau ten pat kur ir mane gydė, tad nelabai ir mačiau tos Amerikos išties. Žinoma, per šventes išeidavau į miestą su kitais, kurie ten gydėsi taipogi. – nepasakojau labai jau plačiai, nes kažkodėl neturėjau noro prisiminti viską iš ten.

- O yra dar daugiau tokių pat žmonių, kaip tu?

- Yra, tačiau visiškai nedaug. Galbūt vos dešimtis viso labo pasaulyje.

- Bet kokie gydymai ten būdavo tau? – vis smalsavo vaikinas, kai mudu ir toliau ėjom greta, neskubėdami miesto gatvėmis. Svarbiausia - nepaklysti.

- Kraujo tyrimai pagrinde, bet ir kitokie. Dažniausiai mane tirdavo su įvairiais aparatais, tad galiu teigt, kad buvau kaip bandomasis triušis, nes technika mano ligos atžvilgiu nėra labai jau čia ištobulėjus ir naudojama. – paaiškinau. – Nes tokių atvejų nėra daug.

- Mažute, o buvo skaudžių momentų? – dar vienas klausimas paliko jo lūpas.

- Taip, Niall, buvo. – patikinau, nes jo smalsumas mane pradėjo jau šiek tiek erzinti, bet stengiausi to neparodyt. - Kartais norėdavau iš ten pabėgt, bet mus akylai stebėdavo, tad nebuvo jokių šansų. Man būdavo sunku, kai girdėdavau savo diagnozes, kad man negerėja, o tik blogėja, nes tada atsirasdavo mintis, kad daugiau niekada gali ir netekti daugiau tavęs pamatyti. O patikėk, tai skaudino viduje labiausiai. – baigiau mintį vos, vos, nes sugebėjau kažkokiu būdu sugrįžti į tuos prisiminimus, kurie mane daužė viduje.

Kai prisiminiau, ką man teko patirti ten, mane netgi nukrėtė visą šaltis. Tai vieni iš blogiausių prisiminimų mano gyvenime. Užmerkiau trumpam akis ir atsikvėpiau. Mano prisiminimai, susisiję su tėvų daromomis nesąmonėm, nėra tokie žiaurūs, kaip prisiminimai iš gydymo.

Paėjau keliais spartesniais žingsniais toliau nuo blondino, o tada užsidengiau su savo rankom veidą. Giliai atsikvėpiau, kai delnais patryniau savo veidą. Man reikėjo kažkokiu būdu atsigaut. Jaučiau, kad mano blakstienos drėko nuo ašarų, kurios norėjo tekėti, tad panašu, jog būsiu tuoj panaši į šmėklą.

Nebėjau. Stovėjau lyg įkalta vienoje vietoje, nors jaučiau, kad Horan priėjo arčiau manęs, tačiau nieko dar nesakė. Jis tylėjo - tylėjau ir aš. Pro mus ėjo žmonės, kurie užmesdavo akį į mane, bet po mažu man išties pradėjo neberūpėt kitų nuomonė.

- Mažu- - norėjo man sakyt Niall, tačiau aš prasižiojau garsiau už jį ir pradėjau pasakot tai, ką jis norėjo išgirsti iš manęs visąlaik.

Žinojau, kad nuo šios pokalbio temos nepabėgsiu. Vis vien kažkada turės jis sužinot viską, o mėlynakis ir klaus to manęs, kol išpeš bent kažką. Toks jau jis yra, tad geriau iškart pasakyti, jei jau atsiminiau vis vien tą suknistą Ameriką.

Nebuvo ten jau toks geras gyvenimas, kaip visi kiti žmonės galvoja, kad yra. Galbūt pasijausiu geriau, jeigu mano vaikinas žinos visus mano išgyvenimus iš ten. Dalį jau ir taip žino. Juk žmonės sako, kad išsipasakojimai artimiems žmonėms padeda, o jis vienintelis toks ir yra mano gyvenime.

- Man po procedūrų skaudėdavo visą kūną, tai mane alino, o žinojimas, kad galiu mirti taip anksti, varė iš proto. Rijimas vaistų, kai net nežinojau nuo ko jie man paskirti, mane vimdė. Aš vos galėdavau juos praryti, o apie jų skonį net nenoriu kalbėti. – paatviravau savo vaikinui, kuris jau spoksojo į mane ir atidžiai žiūrėjo į mane visą tą laiką, kol aš kalbėjau.

Pratrūkau. Pradėjau verkti, kaip maža mergaitė. Neįsivaizduoju, ką galvojo tuo metu apie mane Niall, nes dažniausiai aš ir apsibliaunu prie jo. Man ir gėda, ir nemalonu, nes jis rimtai pradės galvot, kad aš vien tik verkt sugebu, o nieko kito.

Žinoma, sulaukiau iš jo apsikabinimo, tad širdyje pasidarė ramiau, lengviau ir geriau. Jaučiau, kaip Horan glostė mano nugarą, mane ramindamas. Tas ryšys, kurį jaučiau tarp mudviejų tuo metu taip man padėjo... Neprireikė net jo žodžių, nes užteko vien buvimo jo glėbyje, kuriame aš nurimstu.

~ ~ ~ Vėliau ~ ~ ~

Prasitrainiojom po miestą ilgą laiką, tad aš tiesiog pavargau nežmoniškai. Neatsimenu, kada paskutinį kartą taip pavargau. Pavalgiau su Niall viešbučio valgomajam, o po to gulėjau tiesiog lovoj, nors prie manęs lindo Niall, kuris mane dar specialiai erzino ir mėgino pakutenti, kad ir kaip aš nesileidau.

Mes kaip ir pasipešėm, nes aš trenkiau blondinui į ranką, kad jis lindo, o Horan mane užkuteno dėl to užsiputojęs. Juk jis kitaip negali ir ramiai nusėdėt nesugebėtų, kad ir kaip aš jo to prašyčiau ir maldaučiau. Tai jis mane kutena, tai bučiuoja, tai dar ką daro, mane erzindamas, bet lenda į akis.

- Ar tu filmuoji? – prisimerkusi atidžiau sužiurau į blondiną.

Jo akys atklydo iki manęs, nors Niall rankoje laikė savo prakąstą obuolį. Nesupratau, kokio velnio jam tas telas, nes niekad ankščiau jis taip nesielgdavo. Nejaugi aš tapau jam ant tiek neįdomi, kad, kol aš jį tenkinsiu, jis naršys prakąstam obuoly? Kas per mėšlas?

Aš čia darbavausi burnyte ties jo 'draugu', kuris kaba apačioje, kad mėlynakis pasijaustų gerai, o jis įlindęs į telą. Kad aš tai jam darau, tai Horan kaltė, nes jis su savo pošlais sakiniais sugebėjo mane įaudrinti. Aš tapau per daug suerzinta intymiai, o jis ir lindo prie manęs, kaip tik įmanydamas.

- Na, taip. – ištarė kažkaip neužtikrintai ir su keistu tonu.

Jo akys dingo nuo manęs trumpam, tačiau sugrįžo, kol aš tylėjau ir nesakiau jam daugiau nieko. Nustojau darbuotis, kadangi norėjau išgirsti šio dalyko priežastį. Kam jam tai? Nesuvokiu.

- Čia kad galėčiau pasitenkint, kol tavęs nebus šalia ar dirbsi. – sumurmėjo sau po nosim, tačiau sugebėjau kažkokiu magijos būdu tai išgirst.

Nesupratau, kur dingo mano Niall, kurį pažinojau prieš 4 metus, nes jis tikrai man būtų atsakęs į šį klausimą visiškai kitaip. Viskas būtų buvę kitaip. Kartais taip nesuprantu, kas vyksta su manim ir juo – mūsų santykiais. Pripažįstu sau retsykiais, kad norėčiau, jog jis būtų toks, koks buvo seniau... Pasiilgstu to.

- Ateisi ir pasitenkinsi. – pranešiau visiškai paprastai, tad dar truktelėjau pečiais, kad atrodytų labiau įtikinančiai, o tuomet pasmaukiau su rankute šiek tiek jam ir vėl. – Arba palauksi, kol grįšiu ir tada... – pasiūliau, nutęsdama, nes omeny tikrai turėjau tuo metu kažką ištvirkusio.

- Mažute, apie ką tu galvoji, ką? – kilstelėjęs antakį, paklausė Niall, nors išgirdau iš jo dar ir juoką. Mano skruostai užkaito.

- Turbūt apie tą patį, ką tau ir darau dabar. – pamirksėjau su savo akytėm, nekaltai žiūrėdama į jį ir toliau besidarbuodama, tačiau sustojau po kelių minučių, nes tas įkyrus klausimas man nedavė ramybės galvoj. - Aš tik nesuprantu vieno. – leptelėjau rimtai. – Kas mums nutiko? – pažvelgiau į jo akis, kai kilstelėjau galvą viršun, norėdama matyti vaikino reakciją į mano žodžius.

- Mums? – sutrikęs paklausė Horan manęs, kai aš tikrai nustojau jį tenkint tuo metu.