"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-101-

Azalea pov.

Lėktuvas galiausiai nusileido ir pagaliau aš esu, namuose, Airijoj. Skrydis ypač mane išsekino, tad vos pasivilkau, eidama iš visų tų oro uosto vartų. Skridau daugiau nei pusę paros, tad tas lėktuvas man jau įgriso. Žinojau, kad lauke manęs turėtų laukt tėvai, kuriems pranešiau iš ankščiau, kad grįžtų namo po 4 metų.

Žinoma, neturiu tokių gerų santykių su tėvais dabar, bet dažnai dvejoju, ar aplamai mano ir tėvų santykiai kažkada buvo geri? Mama manęs netgi išsižadėjo dėl meilės Niall ir tragiškai nepritarė mano santykiams su juo, o ir taip ji ne itin kreipdavo dėmesį į mane. Tėtis rezgė vos ne sąmokslą ir planavo mano gyvenimą.

Jis surado man vyrą, kurį turėjau pamilt rudenį, mokėjo Niall, kad jis su manim draugautų, ir dar kitokių nesąmonių čia vyko, kurių aš nepamiršau. Nežinau, ar išvis galėčiau jiems visiškai atleist, bet turiu bent truputėlį, nes jie mano tėvai. Tėvai yra tėvai. Jų gi nepasirinksiu.

Apsipratau su ta mintim, kad praėjo jau 4 metai nuo mano išvykimo, tad galbūt viską jie bus pamiršę ir, vos man grįžus, nepradės čia aiškint savo patarimų dėl meilės ir santykių. Aš jiems niekada per daug ir nerūpėjau, tai kodėl turėčiau rūpėt dabar, kai man 22 praktiškai?

Man pagerėjo, tad esu, kaip niekad, kupina jėgų ir nereikia paskui mane lakstyt, kaip paskui mažą vaiką, nors tai stengėsi daryt mano tėvai ir mane labai saugoti, tačiau aš priešinausi. Kai prisimenu visus pykčius su jais, pradedu galvot, kad galbūt net nereikėjo čia man grįžt, tačiau tam yra visai kita priežastis... Niall.

Jei ne mintys apie tą vaikiną ir jausmai, kurie nedingo, manęs čia net nebūtų ir aš laiminga gyvenčiau kažkur Amerikoj. Aš tikėjau ir tebetikiu, kad galbūt jį rasiu čia, ten pat gyvenantį ir manęs laukiantį, nors mes ir tarėmės, prieš man išskrendant, kad jis stengsis gyventi toliau.

Nežinau, ko tikėtis. Praėjo daug laiko, tad jis galėjo mane ir pamiršti, užmiršti ir net nebeprisiminti daugiau, tačiau aš noriu jį pamatyti ir vėl. Sužinot, ar manimi bėgioja šiurpuliukai, kai būnu prie jo, ar jausčiau keistus jausmus viduje, kai jis mane liečia ar bučiuoja. Man rūpi visa tai, nes be to aš gyventi tiesiog negaliu.

Turiu žinot, ar jis stengėsi gyventi be manęs, ar jam pavyko, tačiau savo pažadą aš ištesėjau ir grįžau atgal į Mullingar'ą. Žinau, kad jausmai ir meilė gali išblėst per šitiek laiko, bet tas nedidelis procentas visiškos beprotybės, kad jis mane dar myli ir pasiilgo, varo mane iš proto.

Išėjau laukan su 2 didžiuliais lagaminais ir dar 2 tašėm. Nežinau, iš kur tiek tų daiktų, tačiau jų palaipsniui Amerikoj atsirado per tą laiką, kol buvau ten. Oras čia vėsesnis, o to aš buvau jau pasiilgusi, nes tai atgaiva mano kūnui. Vėjas taršė mano plaukus, o aš akimis bėgiojau per visas mašinas, kad pamatyčiau tėvus.

- Mama! – sušukau, kai pamačiau ją, tad netgi palikau visus daiktus ir pripuoliau prie jos. Jos aš taip pat pasiilgau, kad ir mes nesutarėm.

- Aza, pagaliau grįžai, nes jau galvojau, kad kas nors nutiko. – apsikabinau mamą, kuri apsikabino ir mane.

Tai buvo velniškai keista, nes tokius dalykus iš savo viso gyvenimo pamenu vos kelis kartus. Galiausiai atsikabinau nuo mamos ir priėjau prie tėčio, kurį taip pat apsikabinau.

- Atrodai tikrai atsigavusi! – gyrė mane mama, o išties taip ir jaučiuosi dabar. – Kokia išgražėjus ir labiau suaugusi, tad galbūt nedarysi kvailų sprendimų. – kalbėjo ji, o aš susilaikiau nieko nepasakiusi, kol tėtis nuėjo prie mano daiktų. – O savijauta kaip? – paklausė. Žinoma, jai aktualu tik, kaip mano liga. Visiems visada tik tai ir terūpi.