"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-102-

Azalea pov.

Durys prasivėrė plačiai, o už jų pamačiau tamsių plaukų merginą maždaug mano metų. Ką..? Mergina kilstelėjo antakį, žiūrėdama į mane. Manau, suklydau, galvodama, kad jis manęs lauks, bus pasiilgęs ir norės būt su manim. Bet tai yra teisinga, kad jis nusprendė gyventi toliau, o mane pamiršti. To ir turėjau tikėtis, o ne svajoti lyg svajonės gali pildytis visąlaik.

- Ko nors reikia? – paklausė tamsiaplaukė, vis dar spoksodama į mane. Kas per nesąmonės? Mane Niall iškeitė į ją?..

- Sveiki. – prasitariau. Atrodė, kad mano balsas būtų dingęs. – Ar čia gyvena Niall Horan? – paklausiau ir laukiau atsakymo į daugelį dalykų, ar jis čia ir, jei jis gyvena čia, reiškia yra kartu su šita.

- Taip, o kas jam būsi? – palinkčiodama patikino mane mergina.

- Draugė. Tik draugė. – atsakiau ir pabrėžiau labiau tą 'tik'. – Tiesiog galvojau, kad jis bus čia dabar.

- Tai jam perduot ką nors? Kad buvai užsukusi? – pasiteiravo, žiūrėdama į mane ir toliau.

- Ne, nereikia. – sumurmėjau. – Užeisiu kitąkart. – pridūriau, o tada tiesiog nusisukau ir lipau laiptais žemyn.

Buvau tikra kvailė, galvodama, kad jis manęs lauks, nepamirš... Praėjo vis dėlto daug laiko ir jis susirado merginą. Juk turėjau žinot, kad jis stengsis pamiršt mane ir gyvens toliau, o dar, žinant Niall būdą, charakterį, turėjau nuspėti ir tai.

Visa susinervinusi, suirzusi, išlėkiau iš tos jo namo laiptinės ir mėginau pasigauti, kuo greičiau taksi. Galbūt buvo klaida manyti, kad viskas gali grįžti į vėžias... Na, aš bent jau atvažiavau, pamėginau ir pamačiau, kad jis gyvena toliau, o ne sėdi prisiminimuose, kaip aš, tikėdama kažkuo, kas gali net neįvykti išvis.

Galiausiai pasigavau taksi ir įlipusi sugebėjau vairuotojui pasakyt tik savo namų adresą. Neturėjau nuotaikos, nes ji krito, vos pamačius tą mergą. Nežinau, kodėl turiu tiek daug vilčių... Aš gi netikėjau, kad Niall gali mane pamilti taip pat...

~ ~ ~ Niall pov. ~ ~ ~

Tik pasibaigė varžybos, tad buvau visas piktas ir įsiutęs, nes mano komanda prakišo varžybas, o aš net nežaidžiau ir turėjau tenkintis tuo, kad sėdėjau ant suolo ir tik stebėjau viską iš šalies. Pasisekė, kad tik draugiškas mačas, kuris nieko nereiškia, bet vis tiek tai mane suerzino.

Treneris kažkaip dažnai manęs nebeleidžia žaist, o, jei ir leidžia, tai nebesu pagrindinis puolėjas ar puolantysis saugas bei būnu nearti vartų. Dingo mano žaidimo kokybė ir aš neparodau to, ką rodydavau ankščiau. Aplamai daug kas keitėsi, kai Azalea išvyko, mane palikdama...

- Tavęs ieškojo. – pranešė, vos įėjusi į virtuvę, Freya, kai aš jau buvau grįžęs namo, ir maistu stengiausi užgožt mintis nuo pralaimėjimo.

- Žinai kas? – paklausiau, valgydamas kepsnį.

- Nepažįstu, bet ji sakė, kad yra tavo draugė. – truktelėjo pečiais, pasiremdama į vieną iš spintelių.

- Ir kaip ji atrodė? – vis klausiau, nes man įdomu, kas čia manęs ieškojo. Šiaip sau gi neieškotų.

- Šviesiaplaukė, jos plaukų ilgis panašus, kaip ir pas mane. Šiek tiek žemesnė už mane. Mano metų kažkur. – prisimindama vis kažką, kalbėjo Freya.

Azalea? Tai neša į ją...

Ar gali būt, kad tai mano Aza? Nes toks apibūdinimas man primena ją, o ir jokių kitų šviesiaplaukių merginų be jos aš po to ir neturėjau. Grįžo? Kad ir kaip sunkiai stengiausi ją pamiršt ir pamiršau, bet dabar ji pasirodo prie mano namų durų, kai net manęs čia nėra. Turiu su ja pasimatyti, jeigu tai ji.