"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-157-

Niall pov.

- Kas, Niall? – blondinės balsas nuskambėjo rūpestingai, tad pakėliau savo galvą viršun, kad matyčiau ją.

- Aš noriu... Noriu... – pradėjau sakyt, bet išėjo tik mikčiojimas. Neatsimenu, kada paskutinį kartą mikčiojau. Rimtai. – Pa...

- Kas? – paklausė.

Jau dabar Aza sėdosi, tad turėjau nuo jos pasitraukt, kad mergina galėtų tai padaryt, nes vis dar buvau padėjęs galvą ant jos krūtinės. Nusukau nuo jos akis sekundei, kai jau atsirėmiau į sofos atlošą, nes ji spoksojo į mane.

- Niall, negąsdink manęs. Sakyk, kas nutiko.

- Šitąą... – nutęsiau. – Pasa... – pradėjau, bet negalėjau pabaigt žodžio. - Parodyk suknelę. – išmekenau pirmą į galvą šovusią kitokią mintį negu mano sūnus Matthew.

- Ir dėl to tu man šitiek mikčiojai? – nusijuokė, pažvelgdama į mane.

- Tiesiog įsivaizdavau tave nuogą, todėl taip ir išėjo. – kažką papezėjau.

Man atrodo, tai skambėjo visiškai bukai ir durnai, kaip tik įmanoma. Esu idiotas. Rimtai.

- Vis tiek aš nerodysiu tau tos suknelės. – parodė man liežuvį blondinukė, kas atrodė miela, bet aš į ją pažiūrėjau su žvilgsniu 'Ar tu rimtai?'. – Kas? Ko tu taip žiūri? Man Gigi prigrasino niekam jos nerodyt, nors net ne mano vestuvės, bet vis tiek, kad nesugadint pirminio įspūdžio ankščiau laiko. Teks palaukt, o kostiumą jau radai? Bent ieškojai? – pasidomėjo Azalea.

- Ne? – labiau jos paklausiau nei teigiau.

Nusukau akis nuo savo mažutės, nes nujaučiau, kad tuoj liksiu užsipultas. Galėjau geriau sakyt, kad žiūrėjau, tai bent ramu būtų jai, tačiau tai būtų melas... Melų krūva tik didėtų, o ir taip ji nemaža pas mane.

- Kaip ne?! – išsprogusiom akim pažiūrėjo į mane mergina.

- Tai kas čia yra. – numojau ranka. - Nuvažiuosiu iki mamos namų pasiimsiu ir viskas. – paaiškinau trumpai.

- O jei jis tau netiks? – kilstelėjo antakį. – Kas tada?

- Ei, aš nepraradau savo formos, tad neišsigalvok.

- Man gal Gigi ir pas tave atsiųst? – pasvarstė garsiai. - Ji tikrai greit padėtų tau rast kostiumą ir neleistų to atidėliot nei sekundei, nes ji jau šiandien mane aprėkė dėl to, tad buvo ne kažką... Oi, ne kažką.

- Nevykėlė. – pasišaipiau.

- Tai tu čia blogas vaikinas. – gynėsi. – Manęs nesugebėjai nuo jos apgint.

- Ar aš turėčiau sekiot paskui tave nuolatos? – pažiūrėjau savo etatine smalsia veido išraiška ir šiek tiek primerkiau akis.

- O ką? Man patiktų. – truktelėjo pečiais mano mažutė, tačiau aš blondinę tik parsiverčiau ant lovos, kai patraukiau už jos kojos, o tada ją iškart užguliau tik šįkart normaliai.

Prilaikiau savo svorį su alkūnėm, o blondinukės rankos nulėkė ties mano kaklu. Su viena savo ranka mano mažutė perbraukė per mano plaukus, juos pataršydama. Jaučiau, kaip jos kvėpavimas atsimuša man į veidą, o šviesiaplaukės akys klaidžiojo nuo mano plaukų iki akių ar lūpų.

- Aš tau ir taip patinku. – sumurkiau pasididžiuodamas, nes kuo puikiausiai tai žinojau. Nenuneigtų niekas to, kad ir kokius argumentus išdėstytų.