"Ice, Fire & Desire 2" (N.H.) LTU BAIGTA

-144-

Azalea pov.

- Kad niekada neklausei ir mes apie tai nekalbėjom. – šyptelėjo jau, pažiūrėdamas į mane.

- Na, taip, tiesa. – sumurmėjau.

- Tai ką veikiat? – paklausė jis ir pažiūrėjo į stalą, ant kurio buvo dar mūsų lėkštės su pudingu ir puodeliai arbatos.

- Valgėm, kalbėjom, nes Aza negali pareit namo, kol negrįš jos tėvai. – aiškino, kodėl aš esu čia, Meredith.

- Palikau raktus namuose, tad taip ir išėjo. – pridūriau.

Prabuvau dar kurį laiką jų namuose, tad mes žiūrėjom kažkokią komedijos laidą per TV, kuri buvo išties visai juokinga. Negalvojau apie nieką ir mąsčiau apie šią akimirką, kuri tiesiog tokia paprasta su draugais, tačiau man to ir užteko tą minutę.

Taip ramu ir nereikia dėl nieko jaudintis ir pergyvent. Buvau visiškai tuščia galva ir tikrai nuoširdžiai kikenau per juokingas situacijas per šou. Galėjau negalvot apie Niall, jo būdą, paslaptį, kurią jis nuo manęs slepia, netgi apie tai, kiek ilgai gali mano ir jo santykiai trukti ir kiek dienų gali daugiausiai praeiti mums nesusipykstant.

Sulaukiau skambučio iš tėčio, kuris jau pranešė, kad jie grįžo namo. Taigi, galiu grįžt namo ir aš, nors šios 5 valandos praėjo greitai ir smagiai su žmonėmis, kurie nukreipia mano mintis į visiškai realius ir paprastus dalykus, o ne apie gilius mąstymus, kurių net aš pati nelabai suprantu.

- Leisk, parvešiu tave namo. – siūlėsi man Eden, kai aš norėjau kviestis taksi, kai paklausiau koks jų namo adresas. – Nagi! – ragino mane, o aš dvejojau, dar laikydama savo prakąstą obuolį rankose.

- Jėzau, leisk jam parvežt tave, nes kitaip kentės mano ausys, nes jis pergyvens ar sveika grįžai ar viskas gerai tau, tad neužsičiaups. – atsiduso Meredith, o tada linko link manęs, kai aš vis dar sėdėjau šalia jos ir tęsė. – Jis visada taip dėl visų jaudinasi ir nerimauja, žinok. – pasakė ale tyliai, nors į ją parėjo prisimerkęs vaikino žvilgsnis, kas reiškė, jog jis viską girdėjo, ką ji sakė, vis vien.

- Gerai. – sutikau. – Gali mane parvežti. – patikinau.

- Nu, va, ir visi laimingi. Gi ir taip su taksi į darbą ir iš jo atsivažinėji, o Eden vis tiek nieko neveiktų dabar gero, tai pabus tavo vairuotojas. Galėsi pavaidint prie savo namų. – čiauškėjo mergina, lydėdama mane iki koridoriaus, kai mes visi trys pakilom nuo sofų.

Kol aš ilgiausiai atsisveikinėjau su Meredith, Eden nuėjo pasiimt reikalingų dokumentų ir dar ten kažko iki kažkurio kambario. Su mergina apsikabinau ir mudvi susitarėm ryt kažko į darbą atsinešt prie kavos, o merginą užskubino Eden, kuris sakė, jog ji mane pamatys ir ryt.

Keista, kad jis neskubino manęs, nes gi mane būtent veža. Galiausiai išėjau iš to buto, dar padėkojusi, kad ji mane pasikvietė pas save. Nulipau kelis laiptelius žemyn, o tada išėjau iš laiptinės. Paskui mane išėjo ir Eden.

Lauke jau buvo sutemę, nes vis dėlto buvo jau po 9PM, o ruduo artėja jau labai greitai. Mano oda pašiurpo, tad man pasidarė šalta, kadangi oro temperatūra nukrito taip pat.

- Imk. – ištiesė į mane savo džinsinį švarką vaikinas, kai mudu ėjom, o Eden pamatė, kad aš visa pašiurpusi.

- Taigi, kiek čia eiti.

- Vis tiek. – laikė ir toliau, į mane ištiestą, tą savo švarką. – Mažiausiai reikia, kad susirgtum ir praleistum darbą, o man paskui Meredith apie tai kalbėtų. Žinau jos būdą - apie viską pakalbėt pati pirma. – vis dėlto paėmiau iš jo tą švarką, kurį užsimečiau ant pečių, kiek prilaikydama, kad nenukristų.