Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Meilės apakintas kvailys

Elijus telefonu susitarė susitikti su Tristanu.
Rebeka ir Devina iš kažkur parėjo.
-Heile! - suriko abi vienbalsiu ir taip stipriai mane apkabino, kad galvojau, jog neišlaikysiu ir nukrisiu ant žemės.
-Kaip aš jūsų pasiilgau! Kaip aš visko pasiilgau! - ašarodama džiaugiausi.
-Gerai, mes turime važiuoti. Iškeisime Heilę į Lidiją. - pasakė Elijus.
-Heilė atiteks Tristanui? - paklausė Devina.
-Taip. - atsakė Elijus.
-Bet tik trumpam. Aš apsimesiu jo pusėje, o vėliau sužinojusi ką jis rezga prieš mus, smogsiu jam. Jis to nusipelno už viską ką man padarė. - paaiškinau.
-Aš esu prieš... - nepritarė Devina.
-Viskas bus gerai. Dar ne tiek iškentėjau. - pasakiau.
-Gerai, turime jau važiuoti. - įsikišo Elijus.
Įsėdome į mašiną, kartu su manimi ir Elijumi važiavo Klausas. Jam patinka tokie dalykai...
Atvykę jau pamatėme stovinčius Tristaną su raganomis ir išsigandusią Lidiją.
-Kaip matau, labai nukankinai Lidiją, o mes Heilės nekankinome. - pasakė Klausas.
Tristanas nusijuokė:
-Jūs ją mylit, todėl neskriaudėt.
Aš vis dar buvau surakinta grandinėmis ir mane laikė Elijus.
-Ji mano vaiko motina ir labai geras, bei įsimintinas vienos nakties nuotykis. - Klausas priėjo prie manęs ir stipriai suspaudė mano smakrą - Tai kodėl tokią reikėtų skriausti?
-Šunsnukis. - sušnypščiau.
-Tai gal prie reikalo? - paklausė Tristanas.
-Tai aišku! - atsakė Klausas.
Tristanas atrišo Lidiją ir grubiai laikė paėmęs ją už rankos.
Elijus taip pat išlaisvino mane iš grandinių ir taip pat laikė mane paėmęs už rankos tik švelniai ir net labai...
Tristanas stumtelėjo Lidiją link Mikaelsonų, o Elijus paleido mane ir apsikabino Lidiją. Tristanas mane apsikabino ir pabučiavo. Man visa tai buvo šlykštu, bet turėjau leistis jam.
-Adios! - atsisveikino pilnas pasigerėjimo Tristanas.
Aš eidama atsisukusi dar ilgai žiūrėjau į Elijų. Jis stebėjo mane taip pat. Jo veidas buvo pilnas susirūpinimo ir liūdesio...
Mes su Tristanu važiavome į jo rūmus.
-Kaip jautiesi? - paklausė Tristanas.
-Dabar gerai, bet tuomet labai šlykščiai. - atsakiau.
-Kas ta ragana kuri tave pagrobė?
-Am... nežinau. Ji man savo vardo nesakė. Pasakyčiau, kad nevietinė. - pamelavau.
-Bet faktas, kad ji dirbo su Mikaelsonais.
Aš nusisukau ir žiūrėjau pro langą. Mačiau pralekiančius medžius ir visą kitą. Viduje labai norėjau atkeršyti Tristanui už viską.
Mes jau privažiavome Tristano rūmus.
Įėjusi į vidų jaučiausi svetima... Taip nesinorėjo būti čia.
Kadangi jau buvo vėlus laikas nuėjome miegoti. Aš gulėjau kartu su Tristanu. Jis jau buvo užmigęs, o aš dar ne. Man nėjo užmigti, nes į galvą lindo įvairios mintys... Dabar norėjau ant savo rankų laikyti Viltį, būti savo kambaryje pas Mikaelsonus...
Gulėjau nusisukusi nuo Tristano... nenorėjau matyti jo veido... Dabar aukojuosi dėl savo dukrelės ir draugės, bei savo sugadinto gyvenimo... Svarbiausia, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir aš gyvenčiau vėl iš naujo.
-Neina užmigti mieloji? - paklausė Tristanas.
Mane tiesiog visą nupurtė, nuo to jo žodžio "mieloji".
-Taip... - atsakiau nusisukusi nuo jo.
-Atsisuk ir prisiglausk prie manęs. - paliepė Tristanas.
Aš taip ir padariau.
-Heile, gal tu jautiesi alkana? - paklausė Tristanas.
-Nežinau... - atsakiau.
Tristanas atsikėlė iš lovos.
-Pažįstant tave tau reikia šviežio kraujo. Jie tave marino badu. Nesijaudink Heile, mes jiems atkeršysim. - pasakė Tristanas.
-Mes eisime dabar medžioti? - paklausiau.
-Taip, kaip visuomet! - atsakė Tristanas.
Aš nusišypsojau.
Pasimaitinti man tikrai reikėjo.
Mes išėjome į medžioklę ir jau po akimirkos buvome klube.
-Mano mieloji, tau klubas yra pati mėgstamiausia vieta medžioti ir sukelti sąmyšį. - nusišypsojo Tristanas.
Jis priėjo arčiau manęs ir sušnibždėjo man į ausį:
-Tiesiog... pasiduok savo aistroms...
Mano veidas pasikeitė.
-Tikrai taip. - atsakiau ir nusišypsojau.
-Damoms pirmenybė. - plačiai nusišypsojo Tristanas.
Aš nieko nelaukusi puoliau prie pirmos aukos ir užkalbėjau:
-Nerėk.
Aš niekada maitindamasi negalėjau palikti žmogaus gyvo.
Netekusi kontrolės išsiurbiau visą to žmogaus kraują, o po akimirkos maitinausi dar kitais žmonėmis.
Tristanas darė tą patį. Mes šokom ir maitinomės. Buvo labai smagu!
Klube prasidėjo panika, nes buvo labai daug lavonų... O mes toliau linksminomės.
Galiausiai palikome tą klubą ir grįžome namo.
-Kaip jautiesi? - paklausė Tristanas.
-Puikiai! - atsakiau pilna pasigerėjimo.
Jaučiausi euforijoj. Labai puikiai ir išsivadavusi iš minčių.
Tristanas nuėjo į vonios kambarį nusiprausti. Kadangi Tristano rūmai buvo labai dideli, vonios kambarių buvo begalė...
Aš nuėjau į kitą vonios kambarį. Nuo tos akimirkos kai žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiusi save, mano džiaugsmas pradingo, dingo euforija, pradėjau visa drebėti kaip lapas...
Žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau savo kruvinas rankas... Mano mintyse atsirado visi žmonės kurie krito nuo mano rankos, tarp jų ir mano tėtis...
Nesuprantu, kodėl aš jį nužudžiau... Aš atsisėdau ant grindų ir pradėjau verkti... Dabar norėjosi atsistoti ir įkąsti Tristanu, juk vampyrai miršta nuo vilkolakio įkandimo...
Vis žiūrėjau į savo kruvinas rankas. Buvau panikoj...
Nuėjusi į dušo kabiną, prausiausi po šaltu vandeniu. Kraujas plovėsi nuo mano kūno. Vis dar drebėjau visa kaip mažas lapelis blaškomas vėjo, o ašaros riedėjo mano skruostais, bet jas plovė bėgantis vanduo...
Dabar labiausiai norėjau paskambinti Elijui... norėjau jo paklausti ką daryti... norėjau jo raminimo... bet dėja, to padaryti negalėjau.
Galiausiai nusiprausiau ir pasiruošiau toliau vaidinti...
Grįžusi į miegamąjį radau Tristaną.
-Kur taip ilgai užtrukai mano miledi? - paklausė jis.
-Prausiausi. - atsakiau trumpai.
-Tu visa drebi. Gal kažkas negerai? - susirūpinęs paklausė Tristanas.
Jo tas rūpestis tikrai atrodė apgailėtinas.
-Viskas gerai. - plačiai nusišypsojau ir šokau į lovą.
Tristanas pabučiavo mane į lūpas.
-Mes atkeršysime Mikaelsonams. - sušnibždėjo jis.
-Atkeršysime... - pritariau Tristanui.
-Dabar eikime miegoti, nes rytoj bus iškilmingas pokylis. Kuriame dalyvaus ir Mikaelsonai. Tai dar vienas smūgis jiems. - nusišypsojo Tristanas.
-Koks pokylis? - paklausiau.
-Mažytis vampyrų pokylis. Mikaelsonai nori su manimi taikos, taigi ta proga atšvęsime tai, o laikui bėgant smogsime jiems į paširdžius. Atrodo, kad jie jau tave pamiršo Heile... - paaiškino Tristanas.
-Aš jau seniai jais nepasitikėjau, dabar jie suprato, kad myliu tave ir noriu jiems atkeršyti. - nusišypsojau.
-Tu taip pat turėsi slėpti savo neapykantą. Pasirodyti jiems maloni, bei nepasiduoti jų įkalbėjimams. - paliepė Tristanas.
-O aš vaidinti labai gerai moku. - pasakiau.
-Oh... ką aš be tavęs daryčiau mieloji... - nusišypsojo Tristanas.
Aš išjungiau šviesą.
-Labanakt. - pasakiau.
-Labanakt. - pasakė Tristanas.
Apakintas meilės kvailys... Laukiu nesulaukiu rytojaus...