Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

"Pagalba" iš "žmogaus"

Sėdėjau svetainėje ant sofos, laikydama ant kelių Viltį ir susimąsčiusi žiūrėjau į liepsną židinyje...
Mano galvoje skambėjo Tristano žodžiai: "Tu niekada nebūsi laiminga Heile."
-Viltie, mano gražute, aš turiu tave ir man to užtenka... - pasakiau Vilčiai.
Toliau mes sedėjome tyloje, tik kartais Viltis tą tylą nutraukdavo savo krykštavimu.
-Štai kur tu Heile. - pasakė Rebeka stovėdama prieš mane.
Aš atsidusau.
-Kas atsitiko? - paklausė Rebeka.
-Velniop viską, ar ne Rebeka? Aš myliu Elijų. - atsakiau.
Rebeka nusijuokė:
-Visi tą jau žinojo.
-Bet aš to nežinojau. Iki dabar... Rebeka...
-Kodėl būtent iki dabar? - paklausė Rebeka ir atsisėdo prie manęs.
-Nes pirmą kartą Elijus stipriai supyko šiandien ant manęs... - atsakiau.
Rebeka atsiduso:
-Per vėlai supratai, kad myli jį...
-Kodėl Rebeka?
-Grįžo Tatja... - atsakė Rebeka.
Aš giliai įkvėpiau oro...
-Tatja Elijaus mergina. Jie dabar kartu, todėl yra galimas daiktas, kad jis su ja bus... - tęsė Rebeka.
Aš nuleidau galvą...
-Bet Heile, tu privalai pasikalbėti su juo. - baigė Rebeka.
-Tatja jau keli tūkstančiai metų yra mirusi. Kaip ji galėjo grįžti? - nepatikėjau.
-Kažkas ją prikėlė... - atsakė Rebeka.
-Gerai Rebeka, aš su juo pasikalbėsiu. - pasakiau ir laikydama rankose viltį išėjau iš svetainės.
Stovėjau prie Vilties lovelės.
-Dukrele, aš darysiu viską, kad tu neturėtum tokio gyvenimo kaip manasis. Nebūtum tokia naivuolė kaip aš, neįsimylėtum taip kaip aš...
-Nesijaudink Heile, Viltis nebus tokia kaip tu ar aš. Ji bus įpatinga. - pertraukė mane Klausas.
-Pritariu. - nusišypsojau.
-Girdėjau kaip kalbėjaisi su Rebeka dėl Elijaus. - pasakė Klausas.
Aš atsidusau.
-Supranti Heile, Tatja daug kartų skiriasi už tave, bet yra panaši į tave. Ji miegojo su manimi ir Elijumi, bet labiau mylėjo Elijų.
-Tau buvo skaudu, kad ji mylėjo Elijų? Ar tu su ja miegojai, kad skaudintum Elijų? - paklausiau.
-Pasakysiu atvirai Heile, Tatja buvo ypatinga. Ji traukė visus tarsi magnetas... Bet mane labiau traukia blondinės. - išsisuko nuo klausimo Klausas.
-Gerai. - pasakiau.
-Tu myli Elijų? - paklausė Klausas.
-Taip Klausai. - atsakiau.
Klausas žiūrėjo į Viltį.
Aš uždėjau jam ranką ant peties.
-Gal žinai kur rasti Elijų? - paklausiau.
-Ne, bet galbūt jie grįš čia. - atsakė Klausas.
Aš giliai atsidusau ir jau ėjau iš kambario, bet Klausas pasakė:
-Heile, palauk.
Aš atsisukau.
Klausas priėjo prie manęs.
-Aš neturėčiau to sakyti, bet aš tau atleidžiu Heile. Už tai, kai mėginai pasiimti Viltį, už tai, kad manimi nepasitiki, už tai, kad nepripažįsti žodžio "mūsų". Ir nesvarbu, jeigu tave užsipulsiu ir ant tavęs rėksiu, visada atsimink, kad tu esi karalienė, kad visa tai tik mano agresija dėl menko jausmo. - kalbėjo Klausas.
Aš jį stebėjau kaip beprotė... Niekada nesitikėjau, kad Klausas man atleis.
-Ačiū. - padėkojau ir išėjau.
Man nesvarbu, aš renkuosi meilę, bet tik ne kraują.
Išėjau į lauką ir ėjau link Devinos namų.
Atėjusi pasibeldžiau į jos duris.
Ji jas atidarė.
-Devina, atėjau pas tave pagalbos. Tu turi man padėti susivaldyti. Atsiprašau už viską... - pasakiau.
Devina nieko nesakiusi apsikabino mane.
-Užeik. - pasakė ji.
-Kaip man susivaldyti? Ką man daryti? - klausinėjau Devinos.
-Nežinau Heile... tau gali padėti tik vampyras. Kuris yra tokio paties likimo kaip tu.
-Devina... nejaugi tu sakai, kad nėra jokių burtų?
-Nėra jokių burtų. - atsakė Devina.
Aš lėtai atsisėdau ant sofos.
-Heile, Elijus... yra to paties likimo žmogus. Jis turi širdį kaip ir tu... - pasakė Devina.
-Jis šiuo metu labai užsiėmęs. - pasakiau.
-Jis dėl tavęs niekada nebūna užsiėmęs! - suriko Devina.
-Jis yra dabar su Tatja. Dabar jis tikrai negali nieko padaryti. -pasakiau.
-Tatja? - nustebo Devina.
-Taip. Ji jau prikelta. Nesuprantu net kaip ir kas ją prikėlė... - atsakiau.
-Nesvarbu! Einam ieškoti jų! - pašoko Devina nuo sofos.
-Ne Devina. Jeigu tik jis gali man padėti, tada aš einu iš čia... - pasakiau ir tiesiog dingau iš Devinos svetainės.
Ėjau kelio viduriu žiūrėdama į dangų ir kartodama:
-Aš renkuosi meilę... aš renkuosi meilę... aš renkuosi meilę...
Į mane dideliu greičiu skriedama iš tolo mašina staiga sustojo.
-Ei mergina! Ką čia darai? Ar visai išprotėjai?! Galėjau partrenkti! - rėkavo įsiutęs vairuotojas.
-Dink! - surikau.
-Tai tu dink! - suriko vairuotojas išlipęs iš mašinos.
Aš atsisukau į jį. Nenuvaldžiau savo troškimo. Įsisiurbiau į jo kaklą ir išsiurbiau visą kraują iš jo organizmo.
Jis rėkė nesavu balsu. Man taip buvo gera...
Galiausiai nusukau jam sprandą ir numečiau jį jau negyvą ant žemės.
Prie manęs atsirado Klausas.
-Mano karaliene, pažiūrėk kaip atrodai... agresija ir troškimas valdo tave... - kalbėjo jis.
-Atsikabink Klausai! - surikau.
-Heile, ar tu nepastebi vieno dalyko? - paklausė Klausas.
-Dabar aš noriu tik baigti žudyti... aš tik noriu baigti... žudyti... - kartojau sau nekreipdama dėmesio į Klausą.
Klausas priėjo prie manęs.
-Heile, aš tau padėsiu. Nesvarbu kiek tai kainuotų... nesvarbu. - pasakė jis.
Aš žiūrėjau į jį.
-Kodėl? - paklausiau.
-Nuo pat gimimo aš visuomet buvau ir esu karalius. Gimus nuostabiai dukrai, laikiau ją princese, bet... niekada tu, Heile nebuvai mūsų dalimi. Dabar aš esu dėkingas tau už tokią dovaną. Tu esi karalienė, aš karalius, o Viltis mūsų princesė. Šeima yra galia. Tą kartą, kai atsiklaupiau ant kelių prieš Tristaną, aš suvokiau, kad tą darau dėl savo šeimos. Nuo tada tu tapai šeimos dalimi. - atsakė Klausas.
-Ačiū, to man reikėjo. Ypač dabar. - pasakiau.
-Mes akli kai jaučiame šilumą, mes akli, kai kitas stengiasi dėl mūsų, mes akli, kai gyvename svajonėse... mes akli, nes niekuomet kai yra, nematome aukso, o kai nėra gailimės, kad jo nepamatėme tada kada tas auksas buvo mūsų rankose... - pasakė Klausas.
Aš linktelėjau pritardama.
-Dabar leisiu dar pasimaitinti tau paskutinį kartą. - šyptelėjo Klausas.
-Nereikia. - pasakiau.
-Eime. - paliepė Klausas.
Mes vampyrišku greičiu nukeliavome į miško gilumą.
-Niekada nemaniau, kad man teks kažkada mokyti kažką, medžioti žvėriukus, bet Stefanas pragyveno tuo, gali būti, kad tu pragyvensi taip pat. - nusišypsojo Klausas.
-Nežinau... - atsidusau.
Klausas stovėjo man už nugaros.
-Viskas paprasta... Įsiklausyk... - sušnibždėjo Klausas.
Aš stovėjau ir klausiausi. Staiga išgirdau dvi plakančias širdis...
Staigiai nulėkiau link to garso.
Atlėkusi į tą vietą pamačiau... Elijų ir Tatją. Ji buvo vėl ta pati kopija tos Elenos...
Jie buvo nuogi.
Staiga pajutau prisilietimą. Atsisukusi pamačiau Klausą.
-Ššš... - sušnypštė Klausas ir plačiai nusišypsojo.
-Nesvarbu... tesiam... - pasakiau ir ėjau tolyn, bet Klausas atsirado prieš mane.
-Jausmas kai plėšo tave į tūkstančius gabalėlių? - paklausė jis.
-Čia specialiai viskas?! - paklausiau supykusi ir trenkiau antausį Klausui - Tu juk žinojai, kad aš...
-Kad tu myli jį? - įžūliai paklausė Klausas.
Aš ėjau tolyn nuo Klauso.
Jis staiga prirėmė mane prie medžio.
-Ne visada tokia kaip tu, gauna visko ko tik trokšta. Turėsi visada ir per amžius, priprasti prie to. - pasakė Klausas.
-Aš priprasiu. - pasakiau.
-Kažin mieloji, meilė yra vampyrų didžiausia silpnybė, todėl pagalvok apie kitą variantą. - pasakė Klausas.
-Aš darysiu viską dėl Vilties. O tau svarbu, kad to nedaryčiau, tau svarbu išstumti mane kuo toliau. Žinai ką Klausai? Tu esi veidmainis. Taip! Tu esi veidmainis! - pratrūkau.
-Darai viską dėl Vilties? Tada gerai... Tekėk už manęs Heile. - pasakė Klausas.
-Ką?! Dėl to, kad kontroliuotum dar labiau mane? Dėl to, kad įsigalėtum dar labiau? Tikrai ne! - surikau ir trenkiau Klausui per veidą.
-Kas čia dedasi? - išgirdau Elijaus balsą...