Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Netikra taika. Kerštas tęsiasi

Atėjo laikas ruoštis. Pasidažiusi, bei apsivilkusi suknelę, laksčiau nuo vieno galo iki kito ieškodama delninukės. Dar iki 19:00 buvo likęs pusvalandis. Ieškojau tos delninukės visur. Ji man gyvybiškai svarbi! Elijus jau mane įspėjo, kad paduos lapelius kuriuose bus nurodyta ką daryti toliau...
Pažiūrėjusi į laikrodį pakraupau. Jis rodė jau 18:45, po 15 minučių jau turėčiau eiti į pokylį...
Pokylis turi vykti Tristano rūmuose. Aš lygiai 19:00 turėčiau nusileisti laiptais ir pašokti su Tristanu, bet aš nerandu savo sušiktos delninukės!
Staiga pajutau, kad kažkas ateina. Aš toliau ieškojau savo delninukės.
Atsidarė kambario durys ir aš pamačiau tarpduryje Elijų.
-E... - norėjau ištarti, bet iš karto pajutau Elijaus ranką sau ant burnos.
Jis pridėjęs savo pirštą prie lūpos, parodė, kad turėčiau būti tyliai. Elijus nusivedė mane į vonios kambarį, ten atsukęs kriauklės čiaupą ir paleidęs vandenį duše pradėjo pašnibždomis kalbėti:
-Dabar galime normaliai pasikalbėti ir susitarti. Tu juk suvoki, kad ne tik Tristanas gali mus girdėti, bet ir kiti jo vampyrai pakalikai.
-Taip. Bet Elijau, kodėl tu čia atėjai? Mes galėjome įkliūti... - susirūpinus pasakiau.
-Mums reikia susitarti. Tu turėsi paliesti savo plaukus, kada norėsi kalbėti atvirkščiai, kitaip sakant, melą. Tarkim: Aš myliu Tristaną, nors pavyzdžiui jo iš tikrųjų nekenti. Ir jeigu norėsi pasakyti tiesą išgersi taurę vyno... Taip mes galėsime susišnekėti visiems girdint. - paaiškino Elijus.
-Gerai, supratau... - atsidusau.
-Ir beje, - Elijus rankose laikė delninukę - šito ieškojai?
-Šito. Ačiū Elijau. - nusišypsojau.
-Nėra už ką. Tu šįvakar atrodai stulbinančiai Heile... - pasakė Elijus.
-Įdomu ar čia melas, ar tiesa... - šelmiškai nusišypsojau.
-Pamatysi. O dabar turiu eiti iš čia. Tu turėsi išeiti iš čia vėliau, kad nekiltų įtarimas. - pasakė Elijus ir išėjo iš vonios kambario.
Aš užsirakinau vonios kambaryje. Pasiėmusi telefoną pasižiūrėjau laiką. Jis rodė 19:55. Dar 5 minutės ir aš turėsiu būti pasiruošusi nusileisti laiptais žemyn. Dar truputį palaukusi išėjau iš vonios kambario užsukusi visus vandens čiaupus.
Aš stovėjau kambaryje ir laukiau, kol man pasakys kada reikės nusileisti laiptais į apačią ir pasirodyti visai miniai. Tos kelios minutės slinko tartum visa amžinybė.
Staiga atsidarė kambario durys.
-Jau laikas, panele Marshall. - pasakė tarnaitė.
Aš leidausi laiptais žemyn. Mačiau visus monstrus įdėmiai spoksančius į mane... Tarp jų buvo Tristanas, kuris stebėjo mane plačiai išsišiepęs.
Tristanas žemai nusilenkė prieš mane. Aš taip pat. Jis padavė man ranką. Mes pradėjome šokti.
-Atrodai nuostabiai Heile. - pasakė Tristanas.
-Ačiū. - padėkojau.
Tristanas dar labiau prispaudė mane prie savęs...
-Labai gerai šoki. - pagyrė mane Tristanas.
-Na, ne taip kaip žmonės šokdavo senais laikais... - nusišypsojau.
-Tu šoki dar gražiau ir įspūdingiau už tuos žmones... - sušnibždėjo Tristanas.
Pagaliau šokis baigėsi. Tristanas pabučiavo mano ranką. Visi susirinkę plojo mums.
-Ačiū jums visiems susirinkusiems. Labiausiai dėkoju už viską savo sužadėtinei, kad ji taip puikiai moka šokti. O dabar norėčiau pasikalbėti su savo brangiaisiais Mikaelsonais, dėl kurių vyksta šis pokylis! - pasakė Tristanas.
Aš, Tristanas, Aurora, Kolas, Klausas ir Elijus nuėjome į valgomąjį. Stalas jau buvo paruoštas įvairiais valgiais.
Visi prisėdome. Tristanas sėdėjo priešais visus. Aš sėdėjau dešinėje stalo pusėje, prie manęs sėdėjo Elijus, o už jo Kolas. Aurora sėdėjo prieš mane kairėje stalo pusėje, o prie jos Klausas.
-Kolai Mikaelsonai, kaip smagu tave išvysti po tiek daug metų. Tikriausiai susitvarkei su savo tuo maniakišku elgesiu. - šypsojosi Tristanas.
-Susitvarkiau Tristanai. - šypsojosi Kolas.
-Kam tas spektaklis? Gal einame iš karto prie taikos? - paklausė Klausas.
-Na gal ištikrųjų, prieikime prie taikos, bet visų pirmučiausia noriu, kad Heilė pasakytų savo sąlygas, ko ji nori iš tikrųjų. - pasakė Tristanas.
Aš atsistojau, pasitvarkiau plaukus ir priėjau prie Tristano.
-Aš noriu atsiimti savo dukrelę. Mes su Tristanu būsime jos tėvai. Duosime labiau nusipelniusią ir ne tokią purviną pavardę - De Martel. - pasakiau.
Klausas pradėjo juoktis:
-Tristanai, nejaugi tu nori būti svetimo vaiko tėvas? Na, aš buvau nenustebęs, kad nugvelbei iš mūsų jau panaudotą mergelę. Tikriausiai ir dabar nenustebsiu.
-Na, ji vis dar tau rūpi. - nusišypsojo Tristanas.
-Klausai, tikriausiai tu net nesugebi pasirūpinti savo dukrele. - pasakiau.
-Oj, kaip stengiatės man įkasti... - pilnas pasigerėjimo pasakė Klausas.
-Mums gerai sekasi tai padaryti. - pasakiau jau atsisėdusi į savo vietą.
-Klausai, geriau imk gerą pavyzdį iš savo broliuko. Sėdėk ir tylėk. - ironiškai patarė Aurora.
-Oj mažute, aš esu orginalas, bet ne kopija. - plačiai nusišypsojo Klausas.
-O aš turiu kozirį, prieš kurį neatsilaikysi Klausai. - įsikišo Tristanas.
-Rėžk tą savo kozirį. - pašaipiai paprašė Klausas.
-Aš maitinausi Heilės krauju, o ji manuoju. - plačiai šypsojosi Tristanas.
Kolas nusijuokė:
-Pasigyrei Tristanai. Turbūt tai buvo tavo didžiausias gyvenime pasiekimas.
-Taip, kai tokia gražuolė maitinasi tavimi, bei leidžia tau pasimaitinti iš savęs, tikrai yra didžiausias pasaulyje pasiekimas. - džiaugėsi Tristanas.
-Turbūt vos neprivarei į kelnes... - nusižiovavo Klausas.
-Ar tai tiesa Heile? - paklausė manęs Elijus.
Aš atsigėriau šampano.
-Taip. Aš nematau nieko blogo... nes paskutiniu metu man reikia kraujo... - pasakiau.
Elijus nervingai padėjo taurę ant stalo, o Klausas iš nervų sutraiškė savo taurę.
-Kaip man patinka jūsų reakcija! - pasigerėdamas pasakė Tristanas.
Aš nesuprantu, kodėl visa tai juo sunervino... Gal jie vaidina prieš Tristaną.
-Na, jeigu atvirai, tai aš taip pat maitinausi iš Heilės. Mes taip pat apsikeitėm kraujo skoniais. - nusišypsojo Klausas.
-Bet tu sutraiškei savo taurę. - pasakė Tristanas, kuris po Klauso žodžių atrodė nelabai patenkintas...
-Iš įpročio. - pasakė Klausas.
-Gal pradėkime pokalbį, o ne kalbėkime apie tai. - įsikišo Elijus.
Tristanas plačiai šypsojosi.
-Tikrai. - pritarė Aurora.
-Taigi, išlipkime iš dramų ir kalbėkime dėl ko mes visi čia susirinkome. Heilė jau išsakė mūsų sąlygas. - nusišypsojo Tristanas.
-Mes nesutinkame. Geriau įsivaikinkite vaiką. - pasakė Klausas.
-Vadinasi taikos nebus. - atsiduso Tristanas.
-Taika neturi turėti jokių sąlygų. - pasakė Elijus.
-Gerai, taika be sąlygų. - nusišypsojo Tristanas.
Klausas, Elijus ir Kolas paspaudė Tristanui rankas.
Mes išėjome iš valgomojo. Tristanas trumpam kažkur nusivedė Elijų. Po kiek laiko Elijus grįžo vienas be Tristano.
Elijus priėjo prie manęs ir pabučiavęs man į ranką paklausė:
-Galima?
-Taip. - atsakiau.
-Heile, aš esu įsitikinęs, kad vienas iš kito maitinotės kai tu... - pasakė Elijus.
-Elijau, aš dar iki šiol turiu išmokti kontroliuotis... Man reikia pagalbos. Ir be to, nesuprantu kodėl visa tai sukėlė baisias diskusijas? - paklausiau.
-Nejaugi nežinai, kad visa tai... yra labai imtymus dalykas tarp vampyrų. Vampyrai pagal senas tradicijas maitindamiesi vienas iš kito taip išreiškia savo meilę, o kraujas reiškia dovaną vienas kitam... - paaiškino Elijus.
Aš žiūrėjau į Elijų pakraupusiu žvilgsniu.
-Elijau... aš to nežinojau... aš tai dariau savo noru... Aš nebuvau pavaldi... - prisipažinau.
Elijus pažiūrėjo į mane su dideliu nusivylimu...
-Heile... aš... negaliu. - jis paleido mane.
-Ko negali Elijau? - paklausiau.
-Pasitikėti tavimi... - atsakė Elijus.
Mano akyse pasirodė ašaros:
-Elijau, aš kovoju už tave, savo dukrą, mus visus...
-Heile, tu nesupranti... - pasakė Elijus ir išėjo pro Tristano rūmų duris...
Aš išbėgau paskui jį... Aš tvirtai žinojau, kad mes sugadinome planą... Tristanas gal ir negirdėjo mudviejų pokalbio, bet visą tai galėjo išgirsti Aurora ar kiti Tristano pakalikai - vampyrai... Bet šiuo metu man visa tai nerūpėjo.