Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Didelė klaida ir kaltės jausmas

Atsipeikėjau pririšta prie grandinių.
Elijus rankose laikė Viltį.
-O! Jau atsikėlei. - nusišypsojo Elijus.
-Tu ne Elijus... - sumurmėjau.
-Kodėl ne? Kaip matai, su kostiumu, visada pasitempęs... Heile, tau juk tokie patinka...
-Tokie kurie man patinka, nepririša prie grandinių.
-Bet tave mažute, reikia pririšti prie grandinių.
-Tristanai, pasakyk, kaip tu persikūnijai į Elijaus kūną? - paklausiau.
-Visų pirmą, įteikiu tau medalį už tokios mano nepriekaištingos vaidybos išnarpliojimą. Visų antrą Elijus yra pusiau miręs, pusiau gyvas. Raganos sugebėjo perkelti mane į jo kūną, nes, mano miledi, Tristanas turi visada atsarginį planą.
-Tai tu manimi nepasitikėjai.
Tristanas pradėjo juoktis:
-Kažkaip ironiška, kai užduodi tokius klausimus dabar.
-Tikrai... labai ironiška...
-Aš mylėjau tave Heile, išgelbėjau tave nuo mirties, priglaudžiau tave, išmokiau tave kaip maitintis, treniravau kaip būti vampyre... Tu man dovanojai pavaldumą, bet jį praradusi bandei įsmeigti peilį tiesiai man į nugarą.
-Aš viso to tavęs neprašiau... - sušnypščiau.
-Aš tik norėjau padaryti tau gerą ir pasitikėti tavimi. - pasakė Tristanas.
-Kvailas tu esi Tristanai, turi įsiminti sau į galvą, kad už gerumą atlygio neprašoma.
-Prašoma: ištikymybė, padėka ir pagarba.
-Ačiū tau, už tai, kad išgelbėjai man gyvybę. - padėkojau Tristanui.
Jis nusišypsojo.
-Tai ką dabar darysi? Kažkaip tikiuosi, kad nudėsi mane...
-Mano miledi, aš išsiurbsiu iš tavęs visus vilkolakio nuodus ir sukursiu priešnuodį nuo vilkų įkandimo. - atsakė Tristanas.
-Kvaila... - sumurmėjau.
-Ak taip! Priešnuodis jau yra - Klauso kraujas. Tavo dukros kraujas... - prisiminė Tristanas ir pažvelgė į Viltį.
-Ko nori Tristanai... Aš padarysiu viską ko tu nori. Aš paklusiu tau... - su ašaromis akyse pasakiau.
-Heilė žeminasi prieš mane! - plačiai šypsojosi Tristanas.
-Paimk iš manęs nuodus... prašau.
-Aš nenužudysiu tavo dukrelės, tik paimsiu lašelį jos kraujo...
-Ji nenusipelnė to.
-Heile, tai tavo kaltė. Ji per tave nusipelnė to!
Aš pradėjau verkti.
Jis pasiėmė lašelį Vilties kraujo ir prie manęs atvedė vampyrą.
-Įkąsk jam. - paliepė Tristanas
-Ne. - atsisakiau.
-Gerai. Tada jam įkąs kažkas kitas.- nerūpestingai pasakė Tristanas.
-Esi visiškai supuvęs žmogus... - pasakiau.
Tristanas švelniai paglostė mano veidą ir nusišypsojo:
-Ar tau ši Elijaus šypsena patinka?
Aš nuleidau galvą.
-Nuo kada tu įsimylėjai jį? Ir kaip tu galėjai jį tokį pamilti? - klausinėjo Tristanas.
-Ne tavo reikalas. - sukandusi dantis pasakiau.
-Mano miledi, turėtumėte žinoti koks blogas pasidaro Tristanas...
-O man nerūpi. Gali čia ir dabar mane nudėti vietoj. - sušnibždėjau pilna neapykantos.
Staiga suskambo Tristano telefonas...
-Ko nori? - paklausė Tristanas.
-Savo dukros. - atsakė Klausas.
-O savo žmonos nenori susigražinti? - pašaipiai paklausė Tristanas.
-Griaužia pavydas, kad negalėjai su ja susituokti? - pašaipiu klausimu atsakė Klausas.
-Gal geriau leisiu judviems pakalbėti. - pasakė Tristanas ir padavė man telefoną.
-Klausai... tai nebuvo mano kaltė... Mane apgavo... - pro ašaras kalbėjau.
-Sakyk tiesą Heile! - įsikišo Tristanas.
Klausas tylėjo.
-Klausai, aš niekada nenorėjau savo dukrai tokios lemties. Klausai, nežinau kaip pasakyt... bet aš susipykau su Elijumi... labai stipriai... Nenorėjau daugiau nieko matyti... aš tik norėjau gyventi toli nuo čia. Norėjau geresnio gyvenimo savo dukrai ir sau. - kalbėjau visiškai nesulaikydama ašarų.
-Heile, tu nori ją išplėšti iš manęs! Išvažiavai su ja nepasitarusi su manimi! Aš visada sakiau, kad tai MŪSŲ dukra, bet tu vistiek teigi, kad ji tavo! Aš esu Vilties tėvas! Aš jai daviau savo pavardę! Aš turiu ją ginti! - rėkavo Klausas.
-Atleisk man... - atsiprašiau Klauso.
Tristanas greit išplėšė iš mano rankų telefoną.
-Kokia drama Klausai... Sakyčiau tokia įspūdinga. Heilė dėl tavo brolio Elijaus, sugebės atiduoti, net judviejų dukrą! Meilė visagalė! - šaipėsi Tristanas.
-O tu kartais pats čia iš pavydo kalbi? - paklausė Klausas.
-Tokiai gražuolei atsispirti neįmanoma... - atsakė Tristanas.
-Gerai Tristanai, laikas prie reikalo. Turiu tavo Aurorą. Mes smagiai praleidom laiką... ir kažkaip visiškai netikėtai jai įkandau. Taigi, atiduok mano šeimą, o aš tau atiduosiu tavo mažąją sesutę. - pasakė Klausas.
Tristano veidas pasikeitė:
-Pastebėjau Mikaelsonams patinka derybos.
-Auroros gražinimas - Vilties gražinimas, Auroros pagyjimas nuo įkandimo - Heilės gražinimas man. - pateikė savo sąlygas Klausas.
-Viltį tau gražinsiu ir tu man gražinsi Aurorą, bet niekam nereikalingas jai pagyjimas. - nusišypsojo telefonu kalbėdamas Tristanas.
-Gerai. - sutiko Klausas.
-Kur ir kada? - paklausė Tristanas.
-Ten pat kur keitėme Lidiją ir Heilę. - atsakė Klausas.
Tristanas baigė pokalbį su Klausu.
-Turiu susigražinti savo išvaizdą ir išsilaisvinti iš to šlykštaus kūno... - su pasišlykštėjimu pasakė Tristanas ir išėjo pasiėmęs Viltį.
Aš sėdėjau laiminga. Man nerūpėjo manasis likimas... aš džiaugiausi Klausu. Tai mano klaida ir aš ją turiu taisyti...

Mikaelsonų namai:
Rebeka sėdėjo kartu su Kolu ir Devina svetainėje.
-Iš tikrųjų mes per daug kaltinome Klausą... - atsiduso Rebeka.
-Bet... Heilė nori geresnio gyvenimo. - paprieštaravo Devina.
-Devina, Heilė viską padarė spontaniškai ir nieko nepapasakojo. Mes nesuprantame, kodėl ji norėjo išvykti iš miesto... - pasakė Rebeka.
-Atleiskit, bet aš turiu savo versiją, kad Heilė yra vis dar pavaldi... Man atrodo, kad Heilė susitarė su Tristanu. - išsakė savo versiją Kolas.
-Kodėl taip manai? - piktai paklausė Devina.
-Visų pirma, dėl to, kad Heilė viską mums papasakodavo, o dabar ji visiškai buvo paslaptinga. Be to, ji niekada nevairavo automobilio! Tristanas neieško Heilės ir ji kažkokiu būdu prasmuko pro Tristano vampyrus per pokylį. Jų yra daug, ir jeigu ji juos žudytų, būtų kilęs šurmulys ar kažkas kitas. - atsakė Kolas.
-Na čia tik tavo versija. - pasakė Rebeka.
-Kur Elijus? Kur Klausas? Kur jie dingo? - klausinėjo Devina.
-Čia geras klausimas Devina. Tik dar pridėčiau, kur yra Frėja? Ir kodėl ji nenori su mumis susipažinti? - klausinėjo Kolas
-Čia jau atskira tema Kolai. - atsakė Rebeka.
-Likom keturiese, aš, Kolas, Lidija ir Rebeka, kurie nieko nedaro. - nusijuokė Devina.
-Tikrai taip Devina. Ką mums daryti, jeigu kiti kažkur yra ir kažką daro? - nusišypsojo Rebeka.
-Mes nežinome ar jie kažką daro, ar jie tiesiog kažkur yra... - pasakė Kolas.
-Tikėkimės, kad tiek Elijus, tiek Klausas kovoja už Heilę ir mūsų Viltį. - energingai pasakė Rebeka.
-Tikėkimės... - atsiduso Devina.