Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Sunaikinimas to, kas buvo netikra

Atsikėliau gulėdama ant drėgnos pagalvės. Pagalvė buvo visa drėgna, turbūt nuo mano ašarų. Šiandien tvarkysius savo kambarį pasikvietusi Deviną, Lidiją ir Rebeką į pagalbą. Šiandien paleisim į dūmus visą kažkada Stefanui buvusią meilę.
Kažkas įėjo į mano kambarį. Atsisukusi pamačiau Klausą.
-Labas rytas. - pasisveikino jis.
-Labas rytas... - pasisveikinau.
-Kaip jautiesi?
-Gerai.
-Šiandien pakviečiau gydytoją, kad apžiūrėtų tave. - pasakė Klausas.
-Raganių kokį? - paklausiau.
Klausas nusjuokė:
-Ne, paprastą gydytoją.
-Ačiū. - padėkojau.
Įsivyravo tyla. Klausas stebėjo mane.
-Visgi mūsų dukrelė yra stebuklinga. Kam pakvietei paprastą gydytoją? - paklausiau.
Klausas priėjo prie manęs ir atsisėdo ant lovos.
-Mūsų dukrelė nėra kažkokia monstrė. Ji gyvens tarp mirtingųjų, lankys darželį, mokyklą, universistetą... Ji negyvens taip kaip mes gyvename dabar.
Aš atsidusau. Žinau, kad nematysiu jos tolesnio gyvenimo...
-Klausai, prašau, bent jau nesakyk Elijui, Giai ir Rebekai apie visą tai... - paprašiau su ašaromis akyse.
Klausas mane apkabino. Aš verkiau... vėl...
-Heile, aš tau neleisiu mirti. Darysiu viską, bet neleisiu. Tu privalai matyti, kaip tavo dukra auga, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Taip pat mes privalome kovoti dėl jos kartu. - apkabinęs mane tyliai šnibždėjo Klausas.
Aš nesuprantu tokio Klauso švelnumo.
Staiga Klausas atsistojo ir išėjo iš kambario.
Aš nusprausiau po dušu. Apsirengusi nuėjau į svetainę. Ten sedėjo Rebeka.
-Kaip jautiesi? - paklausė ji.
-Nekaip. Supranti... iš po to kas vyko vakar. - atsakiau.
-Šiandien viską pamirši. - pasakė Rebeka.
Aš atsidusau.
Išgirdau durų skambutį. Mano kūnu perėjo kažkoks drebulys. Bijojau, kad nebūtų Stefanas...
-Aš atidarysiu. - pasakė Rebeka.
Rebeka nuėjo prie durų.
-Laba diena, atėjau apžiūrėti nėščiąją. - išgirdau vyrišką balsą.
-Prašom užeiti. - pasakė Rebeka.
Supratau, kad atvyko gydytojas.
Klausas iš karto atsirado prie manęs.
-Laba diena, gydytojau. - pasisveikino Klausas.
-Laba diena, kaip spėju jūs esate tėvas?
-Taip. - atsakė Klausas.
Aš atsiguliau ant sofos.
-Kelinta savaitė? - paklausė manęs gydytojas.
-Tik 6 savaitė. - atsakiau.
-Jūs esate labai senų pažiūrų, kad kviečiate gydytoją į namus. - nusistebėjo gydytojas.
-Tiesiog tokios mūsų pažiūros. - nusišypsojo Klausas.
Gydytojas apžiūrėjo mane.
-Viskas labai gerai. Tiesiog nereikėtų daug jaudintis ir stresuoti. Duodu jums vitminų, kad vaisius dar geriau vystytusi. - pasakė Gydytojas ir išėjo.
Aš pasiėmiau vieną tabletę ir užsigerdama vandeniu, nurijau.
-Heile, ką veikiam? - paklausė Rebeka.
-Norėčiau, kad tu ir Lidija su Devina man padėtumėte atsikratyti prisiminimus likusius nuo Stefano... - atsakiau.
-Gerai, aš skambinu Lidijai, tu Devinai. - pasakė Rebeka.
Aš tuoj pat išsitraukiau iš kišenės telefoną ir paskambinau.
-Sveika Heile. - pasisveikino Devina.
-Sveika Devina, norėčiau pasikviesti tave pas save. Padėtum atsikratyti visko ką mano gyvenime paliko Stefanas. - pasiūliau Devinai.
-Atvažiuoju. - pasakė Devina.
-Rebeka kviečia Lidiją. Labai šaunu, kad tu atvažiuotum. Dabar man reikia visų šalia. - apsidžiaugiau.
-Iki greito. - atsisveikino Devina.
-Iki... - atsisveikinau.
Aš padėjau telefoną ant stalo. Rebeka vis dar kalbėjosi su Lidija.
-Kokį vakarėlį darysi mano namuose? - paklausė kažkas.
Aš išsigandau ir greitai atsisukusi pamačiau Klausą.
-Išgasdinai mane... - pasakiau.
-Oj... nėščiosios gasdinti negalima... - ironiškai nusišypsojo Klausas.
-Jokio vakarėlio nerengsime. Tiesiog susirinksime ir susitvarkysime mano kambarį.
-Oh... dabar jau tavo kambarį... Per greitai įsijautei čia Heile. - kabinėjosi Klausas.
-Kas tau darosi Klausai? Vieną akimirką būni švelnus, kitą grubus? - paklausiau.
-Švelnus būnu tik dėl savo dukros. - atsakė Klausas.
Aš atsidusau.
Klausas priėjo prie manęs:
-Heile, mus sieja tik vaikas tavo įščiose. Daugiau nieko. Tu net negalvok, kad kažkas gali būti daugiau, kai praradai Stefaną.
Jis išėjo.
Aš supratau, kad negaliu pasitikėti Klausu.
Rebeka atbėgo į svetainę.
-Lidija atvyks čia. - pasakė ji.
-Devina irgi. - pasakiau.
-Smagiai pabūsime visos kartu! - džiaugėsi Rebeka.
Džiaugiausi ir aš.
Po pusvalandžio jau buvo atvykusios Devina ir Lidija.
-Lidija, kaip aš seniai tave mačiau!!! - stipriai apsikabinusi džiaugiausi.
-Heile, tik neperspausk manęs! - juokėsi Lidija.
-Kad tu žinotum, kaip man gėda dėl to, kad tavęs nepaklausiau... - užsidengiau akis.
-Neklausyti iš tokios santykių meistrės kaip aš, tikrai nekažką... - juokėsi Lidija.
-Tuo įsitikinau. - šypsojausi.
-Aš nepasidaviau, laikiausi savo nuomonės ir štai - tu išsiskyrei su tuo veidmainiu išdaviku. - gyrėsi Lidija.
-Geriau eikime prie darbo kuris mūsų laukia Heilės kambaryje. - priminė Rebeka.
-Ak taip... - pasakiau.
Mes visos nuėjome į kambarį.
-Kaip seniai čia buvau... - žvalgėsi Devina.
-Taigi, Heile, tu pasikvietei mus tvarkyti tavo kambarį? - suraukusi antakius paklausė Lidija.
-Kaip ir taip, bet jūs man padėsite viską kas susiję su Stefanu paleisti dumais į orą. - paaiškinau.
-Tu visai viską sudeginsi? - nustebusi paklausė Devina.
-Taip. Visiškai viską. - atsakiau.
-Šaunuolė! - pagyrė mane Lidija.
Mes visos pradėjome rūšiuoti daiktus.
-Merginos, jis buvo atėjęs pas Heilę vakar. - pasakė Rebeka.
-Rimtai? - paklausė nustebusi Devina.
-To ir reikėjo tikėtis. - ramiai pasakė Lidija.
-Taip. Žinot, jis tada po išleistuvių, kai užklupau jį su Elena, pasakė tris kartus man "Nemyliu tavęs Heile. Niekada nemylėjau.". Po maždaug mėnesio, atėjęs pas mane jis sakė, kad mane myli, bet netiki mano meile. Aš jį įtikinau savo meile vakar... bet pati juo jau nebetikiu... Tą jam pasakiau: "Deja, dabar jau aš nebetikiu tavimi.". Tuo mūsų pokalbis baigėsi, bet neįsivaizduojate, kiek praliejau ašarų vakar... Dar iki šiol... - kalbėjau su gumulu gerklėje.
-Tu dar iki šiol jį myli? - paklausė Devina.
-Taip Devina. Aš jį myliu. - atsakiau.
-Kas tau darosi Heile! Tu turi mylėti Elijų, o ne jį! - sušuko Lidija.
Mes visos kartu atsisukome į Lidiją.
-Oj... - sutriko Lidija.
-Elijų? - paklausiau.
-Am... ne tai... aš... - pasimetė Lidija.
-Lidija, Elijus turi merginą, jis vampyras, mes esame per daug skirtingi, jo blogoji pusė trokšta mano kraujo. Ir aš nėščia. - paaiškinau.
-Kas esi?! - išsižiojo Lidija.
-Ak taip... tu nežinai... Aš laukiuosi kūdikio nuo Klauso. - papasakojau.
-Wtf??? Heile, nuo Klauso tu negali lauktis, jis yra kažkoks išsigimėlis! Kad tu permiegojai, tai yra blogai, bet, kad tu laukiesi tai yra labai blogai! - rėkavo Lidija.
-Aš žinau tą. Dėl to aš čia gyvenu. - pasakiau.
-Gerai Lidija, išties nemaloni naujiena, todėl greičiau tvarkykimės. - įsikišo Rebeka.
-Heile, tu kažkokia nepaiškinama. Klauso nekenti kaip pikčiausio savo priešo, o su juo lengvai pasimyli ir dar "pasidarai" vaikelį... Čia man kažkas nesuvokiamo. - pasakė Lidija.
Aš nebekreipiau dėmėsio į ją ir toliau dirbau...
Renkant daiktus pamačiau sulamdytą lapelį. Jame kažkas buvo parašyta. Pamaniau, kad čia kažkokia šiukšlė nuo mokyklos laikų, bet mane patraukė ne mano raštas...
Aš mintyse pradėjau jį skaityti:
Kraujo troškimas vis didėja. Gal man neverta mylėti? Aš visus šiuos amžius nuo 1832 m. stengiausi neįsimylėti... bet atėjo būtent ta diena, kai nenorėdamas įsimylėjau merginą, kuri atsikraustė čia. Kai ji miega, aš visada į ją žiūriu. Mieganti ji atrodo tokia silpna ir palaužta... Stengiuosi jos vengti vien dėl to, jog ji gyventų, bet man nepavyksta... Ji nežino, koks esu žvėris... Kaip man susivaldyti? Šis įsimylėjimas kitoks... kažkoks tikras. Būdmas šalia jos aš visada valdausi... aš bandau... Dieve! Neleisk man nuskriausti šios merginos.
2016 m.
Šį lapelį išplėšiau iš Elijaus dienoraščio, tą vakarą, kai sužinojau apie vampyrus. Tuomet aš pasiaukojau jam, kai jis buvo netekęs proto.
Skaitydama šį lapelį, aš nejučiomis nusišypsojau ir stebėjausi savimi, kodėl nepabėgau išsigandusi iš čia...
-Heile, kam tu laikai tą šiukšlę ir šypsaisi? - paklausė Devina.
-Am... prisiminiau juokingą nuotykį. - pamelavau.
-Kokį? - paklausė Lidija.
-Kai mes šventėm... tą mūsų laimėjimą mokyklos šokių konkurse ir aš ant tiek prisigėriau, kad vos atlaikiau pagirias. - nusišypsojau.
Tada visos pradėjom prisiminti juokingus nuotykius patirtus kartu...
Po pusvalandžio visus daiktus susijusius su Stefanu sukrovėme į dėžę ir išėjome į lauką. Aš turėjau rankose burboną ir degtukus.
Visas nuotraukas, Stefano dovanas kepurę su užrašu queen, nuo saulės akinius, kelalapį į Havajus, grandinėlę su verbena, laiškelius, jo marškinius, džemperius ir kitas dovanotas Stefano gėrybes sumečiau į vieną kruvelę.
-Tu tikrai tai nori daryti? Juk čia geri daiktai Heile. - pasakė Lidija.
-Supranti Lidija, jie dovanoti ne iš meilės, pilni melo ir pasišlykštėjimo... Tokius dalykus naikinti verta. - nusišypsojau.
Ant jų išpyliau visą burboną ir uždegiau.
-Stefanai, tavo meilės nebuvo, po daug metų mano meilės nebus ir tau. - pasakiau.
Mes visos susikibome rankomis.
-Heile, ar tikrai viskas baigta su Stefanu? - paklausė Devina.
-Jau oficialiai - viskas baigta... - atsakiau ir nusišypsojau.