Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Skaudūs praradimai

Atsikėliau tame pačiame rūsyje. Jame nebuvo lovos. Aš gulėjau ant šaltų grindų. Mane kankino kraujo troškimas.
Staiga atsidarė rūsio durys. Aš sėdėjau nusisukusi.
-Atėjai pasityčioti? - paklausiau.
-Heile, ar aš nebūčiau aš, jeigu nepasityčiočiau iš tavęs? - klausimu į klausimą atsakė Klausas.
-Uhh... kaip noriu sudraskyti tave į mažyčius gabalėlius.
-Kad ir būtum pasimaitinusi nesudraskytum.
-Ko nori Klausai? - paklausiau.
Klausas numetė kraujo maišelį.
-Pff... tu manai, kad gersiu kažkokį atšalusį ir nešviežų kraują? - paklausiau.
-Man nerūpi ar tu gersi ar ne. Vistiek gersi, nes kitaip neturėsi jėgos. - visiškai ramiai pasakė Klausas.
-Galėtum išleisti mane iš čia.
-Galėčiau.
-Bet negali, nes esi Elijaus šunytis. - sušnypščiau.
Klausas priėjo prie manęs ir stipriai suėmė už mano smakro.
-Neversk manęs nunešti tau galvos mažute. Jeigu ne Viltis, tu būtum jau seniai amžinybėje. - pagrasino Klausas.
Aš prasiplėšiau kraujo maišelį ir atsigėriau iš jo.
-Gera mergytė... - ironiškai pagyrė mane Klausas.
Mane užplūdo energijos ir pykčio antplūdis.
Aš neregėtu greičiu prispaudžiau Klausą prie sienos.
Klausas tik nusijuokė:
-Ką dabar darysi?
-Ne tavo reikalas durneli. - nusišpsojau ir pasiėmusi medinį pagalį įdūriau tiesiai jam į širdį.
Nieko daugiau nelaukusi puoliau prie rūsio durų, bet mane kelią pastojo Klausas.
-Dabar perpildei mano taurę mažute. - pasakė jis pilnas nepykantos.
Jis vampyrišku greičiu nunešė mane į svetainę, pasodino ant kėdės ir surišo mane.
-Klausai, koks tu nevykėlis. - sušnypščiau.
Į svetainę atėjo Elijus, Gia ir Rebeka.
-Ką čia darai Klausai? - paklausė Elijus.
-Pradėsime tardymą. - atsakė Klausas.
Klausas numovė nuo mano rankos žiedą.
-Klausai, nedaryk to. - pasakė Elijus.
-Elijau, tai yra vienintelis būdas ištraukti iš jos reikiamą informaciją. - pasakė Klausas.
-Aš už! Kankink ją Klausai. - pritarė Klausui Gia.
-Na, Heile, kas tas žmogus, kuris tau davė šį žiedą? - paklausė Klausas.
-Nėra tokio žmogaus. - atsakiau.
-Tikrai? - paklausė Klausas.
-Nėra! - užrėkiau.
Klausas atitraukė užuolaidą ir saulės spinduliai pradėjo mane deginti.
Aš rėkiau iš skausmo.
-Klausai, baikime visa tai. Ji atsisakiusi emocijų ir  bendradarbiauja su Tristanu. - pasakė Elijus.
Klausas užtraukė užuolaidą.
Aš tik nusijuokiau:
-Tik tiek?
-Elijau, jeigu tau taip siaubinga matyti šiuos vaizdus, išeik.  - pasakė Klausas.
-Elijau, jeigu išeisi iš čia, mane paliksi kenčiančią... aš viską prisiminsiu... - provakavau Elijų.
Elijus tiesiog stovėjo vietoj.
Staiga pamačiau ateinantį Tristaną.
Aš iš kart pralinksmėjau. Žinojau, kad Tristanas mane išgelbės.
-Brangūs mano draugai, jūs esate visiškai necivilizuoti gyvūliai. Tokią žavią damą kankinate. Elijau, tu vienas toks buvai iš civilizuotas ir žmogiškas, bet kaip matau, pats tapai tokiu kaip ir visi kiti. - kalbėjo Tristanas.
-Na, pasakyčiau pas tave nulis mandagumo, nes įsliūkini į mūsų namus. - pasakė Rebeka.
-Tristanai, tu nori Heilės? - paklausė Elijus.
-Ir dar vieno dalyko. - atsakė Tristanas.
-Atėjai veltui. - ironiškai nusišypsojo Klausas.
-Tikrai? - paklausė Tristanas.
Jis paėmė Gią įkaite.
Elijus puolė Tristaną, bet jis staiga surėkė iš skausmo.
-Galvojate aš ateinu vienas? - ironiškai paklausė Tristanas.
Į svetainę atėjo Tristano ragana.
-Gerai, ko nori? - paklausė Rebeka.
-Mano sąlygos: pirma, atiduodate man Heilę, antra, atiduodate man baltojo ąžuolo kuolą. Jeigu tai nebus įvykdyta, mirs Gia. - atsakė Tristanas.
-Tu tikras šunsnukis. Heilę privertei atsisakyti savo emocijų, jausmų, o dabar nori nužudyti Gią. Geras ėjimas Tristanai. - pasakė Elijus.
-Oj ne Elijau. Heilę aš visiems laikams paverčiau sau pavaldžia. Dabar ji amžiams paklus man. Skaudu Elijau girdėti tai, kaip Heilė gražiai atsiliepia apie mane, o tavęs nekenčia. Gios nežudysiu, jeigu atiduosite baltojo ąžuolo kuolą. - kalbėjo Tristanas.
Elijus stovėjo sutrikęs.
-Elijau, jeigu mirsime mes, mirs ir jie. - pasakė Rebeka.
-Dieve! Dėl Gios vos ne paaukoti savo gyvybę? Elijau, man visiškai vienodai ką tu mastai, bet mes neatiduosime to kuolo! - užrėkė Klausas.
-Tik tak... Laikas eina... - plačiai šypsojosi Tristanas.
Elijaus akyse pasirodė ašaros.
-Heilė tavęs nemyli Tristanai. Turi įsitikinti, kad meilės nėra, jeigu tavęs kažkas nemyli. Koks tu apgailėtinas esi priversdamas ją pamilti tave... - pasakė Rebeka.
-Gerai Tristanai, atiduodu tą kuolą. - pasakė Elijus.
Klausas nieko nelaukęs prispaudė Elijų prie sienos.
-Šeimyniniai nesutarimai... Dėja laikas baigėsi. - pasakė Tristanas ir negailestingai išplėšė širdį iš Gios krutinės.
Aš sutrikusi stebėjau visą tą įvykį, bet nieko nejaučiau.
-Ne! Ne! Ne! - rėkavo Elijus.
Jį sulaikė Klausas.
-Man patinka tokios akimirkos. - ironiškai nusišypsojo Tristanas.
-Tu... bjaurybė! - rėkė pro ašaras Rebeka.
-Manau, mano pasirodymas baigėsi. - pasakė Tristanas ir atrišo mane nuo kėdės.
Aš stipriai įsikibau į Tristano ranką.
Rgana savo burtais visiems sukėlė stirpų galvos skausmą, o mes išėjom iš ten.
-Ačiū Tristanai, kad išgelbėjai mane. Jie jau žino, kad prisidėjau prie tavęs. - padėkojau.
-Heile, tu man labai brangi, aš tavęs prarasti nenorėjau. - pasakė Tristanas.
Mes grįžome namo. Aš persirengiau. Nesuprantu, kažkodėl širdyje jaučiau kažką... Jaučiau kažkokį sunkumą...

Mikaelsonų namai:
Elijus klūpėjo prie Gios.
-Elijau... - pasakė Rebeka.
-Aš praradau viską Rebeka. - pasakė Elijus.
Rebeka ašarodama žiūrėjo į Elijų.
-Manau, man niekada nereikėjo įsimylėti. Esu prakeiktas visiems laikams. Aš niekada niekada nebūsiu laimingas. - kalbėjo ašarodamas Elijus.
Rebeka apsikabino Elijų.
Į svetainę atėjo gurgšnodamas burboną Klausas:
-Mūsų broliukas verkšlena dėl kažkokios merginos... Praeis 100 metų ir net neprisiminsi jos vardo.
Elijus atsistojo ir sviedė Klausą į sieną.
-Tai tavo kaltė! Per tave praradau ją ir Heilę! Viskas per tave! - rėkė Elijus.
-Per mane? O gal per Heilę? Juk Heilė susidėjo su Tristanu. Heilė dabar nori tau atkeršyti. Kodėl tu kaltini mane? Aš tik norėjau apsaugoti mus visus! Jeigu būtume mes mirę, vistiek Gia ir visi kiti būtų mirę kartu su mumis! - rėkė Klausas.
Elijus kuo ramiausiai priėjo prie Klauso.
-Viskam yra išeitis Klausai. Nepamiršk tai. - pasakė jis ir išėjo.
Klausas tik atsiduso.

Tristano namai:
-Heile, gal norėtum užkąsti? - paklausė manęs Aurora.
-Mielai! - atsakiau.
Mes su Aurora maitinomės iš turistų atvykusių į Naująjį Orleaną.
Buvo labai smagu. Esu tokia laiminga. Su Tristanu esu labai laiminga...
Pasimaitinusios su Aurora išgėrėm po stiklinę burbono.
-Kaip tie išgamos tave kankino? - paklausė Aurora.
-Uždarė į rūsį, nes suprato, kad esu Tristano pusėje. Ten mane mėgino džiovinti, vėliau darė tardymą su saulės šviesa ir atėmė iš manęs žiedą. - papasakojau.
-Tas sociopatas Klausas. Visa šeima tokia šlykšti per jį. Net Elijus būdamas toks kilnus yra dviveidis. - atsiduso Aurora.
Aš išgėriau dar vieną stiklinę burbono:
-Jie visi niekšai yra Aurora. Pasakyčiau, buvai tikra kvailė susidėdama su Klausu.
-O tu? Tu su juo pasidulkinai ir tapai nėščia.
-Aš neturiu dėl ko kentėti. Aš per jį tapau bejausme ir galinga. Dabar galiu laisvai spręsti paprasto žmogaus likimą, jį užkalbėti ar tiesiog iš lėto ar greitai nužudyti. O tu gali gailėtis, kad praradai savo brangų laiką gaištant jam atkeršyti už tai, kad kadaise buvai jo kekše. - kalbėjau laikydama savo rankoje stiklinę.
-Tu pati buvai jo kekšė. - pilna neapykantos pasakė ji.
-Tikrai? Maniau, kad tas vienas labai geras nuotykis nesiskaito. - kuo ramiausiai atsikirtau.
Auroros veidas buvo įsiutęs.
-Būdama "galinga" hibride, nevaidink kažkokios kietuolės, nes būsi nutildyta. - pagrasino ji.
-Nenutildytum manęs, nes Tristanas visomis keturiomis eina už mane ir aš jam esu reikalinga. Tu blefuoji. - ironiškai nusišypsojau ir nuėjau į savo kambarį.
Šie Tristano namai man buvo savi. Jaučiausi kaip tikruose savo namuose. Čia buvo labai gera ir jauku...
Į mano kambarį įėjo Tristanas.
-Heile, man su tavimi reikia pasikalbėti. - pasakė jis.