Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Heilės vestuvės

Sėdėjau ant kėdės. Aplink mane šokinėjo kirpėjos, visažistės ir dizainėrės. Jaučiausi dėmėsio centre.
Atėjo ši diena. Aš išteku.
Aš žinau tik vieną - atrodysiu nepakartojamai.
Svarbiausia, kad parodysiu Elijui, jog myliu Tristaną. Jau nuo šiandien būsiu Heilė De Martel!
Mano kitas planas atimti iš Klauso savo mažąją dukrelę. Dabar lengva bus iš jo atsiimti savo dukrą.
Mano draugės man pavydės tokio gyvenimo. Aš gyvenu amžinai, turiu tokį gerą būsimą vyrą ir nieko nejaučiu. Bet aš jas nevadinu savo draugėmis... Jos mane išduoda su Mikaelsonais. Nekenčiu jų.

Mikaelsonų namai:
-Pasiruošę? - paklausė Rebeka.
-Taip. - atsakė išsišiepęs Klausas.
-O kur Elijus? - paklausė Rebeka.
-Turbūt verkia kokiame nors kampelyje. - pasityčiodamas pasakė Klausas.
Rebeka nuėjo ieškoti Elijaus. Jį rado užsidariusį savo kambaryje.
-Elijau, mes negalime vėluoti, jau 11 valandą turime būti bažnyčioje! - griežtai pasakė Rebeka.
Elijus atsisuko į Rebeką ir atsiduso:
-Gerai...
-Jau tu seniai susiruošęs, bet dar delsi. Viskas bus gerai. - ramino Elijų Rebeka.
Elijus nieko nesakęs praėjo pro Rebeką.
-Klausai ar paėmei Viltį? - paklausė Rebeka jau lipdama laiptais žemyn.
-Paėmiau. Na, mano mažoji, pamatysi savo mamytę kaip tuokiasi su šiukšle. - pasakė plačiai šypsodamasis Klausas žiūrėdamas į Viltį.
-Jau turime važiuoti. - pasakė Rebeka.

Tristano rūmai:
Jau buvau pilnai susiruošusi. Stovėjau kambaryje. Nekantravau kuo greičiau atsidurti bažnyčioje. Staiga mano svarstymus nutraukė į kambarį įėjęs tėvas:
-Sveika dukrele.
-Labas tėti. - pasisveikinau.
Jis mane apsikabino.
-Tristanas tikrai labai geras žmogus ir tau labai tinka jis.
-Tikrai tėti. Jis labai kilnus ir geras žmogus. - pritariau.
-Sunku patikėti man, kad taip greitai užaugai.
-Kodėl tau sunku? Tu niekada nebuvai šalia, o apgyvendinai mane pas Mikaelsonus.
-Tu pati supratai, kodėl turėjau taip padaryti.
-Na kažkur du metus man nei skambinai, nei rašei. Tai manau, kad kažkaip ir nusispjaut tau buvo ant manęs.
-Heile, ką tu kalbi?
-Uh... mane nervas ima... - susinervinusi išėjau iš kambario.
Jis sekė paskui mane.
-Heile, atleisk! - maldavo tėvas.
Aš jį nužvelgiau nuo galvos iki kojų. Kažkaip visiškai "netikėtai" man pakilo apetitas...
Kai mano veidas pasikeitė jis suriko:
-Heile! Tu viena iš jų!
Jis bėgo nuo manęs ir aš vis dėlto buvau greitesnė.
Prispaudžiau jį prie sienos.
-Heile, mano mažoji dukrele nedaryk taip! Aš atsiprašau! Atsiprašau! - rėkavo ir maldavo manęs mano tėvas.
Aš nieko daugiau nelaukusi pasimaitinau juo. Po akimirkos jis negyvas gulėjo ant žemės.
Išgirdusi mano tėvo rėkavimus atbėgo tarnaitė:
-Kas čia nutiko?
-Tiesiog atsibodo... - atsakiau kuo ramiausiai.
-Jūs nužudėte savo tėvą! - suriko pakraupusi tarnaitė.
-Tiesiog... Tu nieko nematei, ramiai sutvarkysi lavoną ir išvalysi visą tą jovalą. Toliau nieko nežinodama apie tai žiūrėsi televizorių ir valgysi traškučius. - užkalbėjau tarnaitę.
Nuėjusi į vonią nusiploviau kraują sau nuo veido.
-Panele Marshall! Laikas jau vykti į bažnyčią! - suriko vairuotojas.
-Ateinu! - surikau.
Apsižiūrėjau ar niekur nesusitepiau. Maitinausi taip, kad nepatektų kraujo ant mano suknelės, ir atrodo, kad man pavyko.
Po akimirkos jau sėdėjau limuzine ir važiavau link bažnyčios.
Atvykusi į bažnyčia išlipau iš limuzino ir ėjau raudonu kilimu.
Eidama žvalgiausi į visus. Žmonių buvo sausakimša bažnyčia.
Priėjau prie Tristano.
-Kur tavo tėvas? - sušnibždėjo jis man į ausį.
-Pasitaikė ne laiku ir ne vietoj. - atsakiau sušnibždėdama jam į ausį.
Jis nusišypsojo.
Kunigas stovėjo prieš mus.
-Sveiki susirinkę čia visi. Broliai ir seserys, šiandien Dievo akivaizdoje sutuokiame du žmomes. Santuoka labai svarbus dalykas mums visiems. Ypač šiems jauniems žmonėms. - kalbėjo kunigas.
Aš plačiai šypsojausi žiūrėdama į Tristaną.
-Dabar norėčiau, kad susikibtumėte ir pasakytumėte vienas kitam įžadus. - pasakė kunigas.
Mes susikibome. Pirmas pradėjo Tristanas:
-Heile, aš tave labai myliu ir pažadu mylėti tave iki savo gyvenimo galo. Pažadu atiduoti savo pavardę. Pažadu atkeršyti tiems kas tave skriaudė, tiems kas tavęs atsisakė. Pažadu dėl tavęs nuversti kalnus. Pažadu, tau suteikti įsimintiniausias keliones ir prisiminimus. Pažadu tave gerbti ir mylėti, bei suteikti visko ko tu nori. - vardijo savo įžadus Tristanas.
-Tristanai, tu buvai vienintelis kuris mane išgelbėjo nuo mirties. Taigi aš pažadu tave mylėti iki savo gyvenimo galo. Pažadu tave saugoti bei ginti. Pažadu tau suteikti gerą gyvenimą ir būti tau gera žmona. Myliu tave Tristanai. - pasakiau savo įžadus.
Kunigas pradėjo sakyti savo pamokslą.
Aš žiūrėjau į susirinkusius žmones. Tarp jų buvo Mikaelsonai, Lidija, Devina, Martinas ir Derekas.
-Dabar atėjo visų laukiama dalis! - pasakė kunigas - Tristanai De Marteli, ar imate į žmonas Heilę Marshall ir atiduodate jai savo pavardę?
-Taip. - atsakė Tristanas.
-Heile Marshall ar imate į vyrus Tristaną De Martelį ir sutinkate pasiimti...
Staiga visiškai netikėtai pradėjo dužti bažnyčios stiklai, pakilo didelis vėjas.
-Tai Devinos darbas! - surikau.
Bet pamačiau kažkokią mergiščią eidamą link manęs ir sakydama kažkokį burtažodį.
Bažnyčioje prasidėjo kažkoks sąmyšis. Tristanas iš didelio skausmo rėkė gulėdamas ant žemės. Visi kiti bėgo iš bažnyčios... Daugiau nieko kito nemačiau.
Ragana artėjo prie manęs. Aš nieko daugiau nelaukusi mečiau į ją kažkokią bažyčios detalę, bet aplink ją buvo kažkoks nematomas skydas.
-Čia jūsų Mikaelsonai darbas! - surikau.
Ragana grubiai paėmė mane už rankos, aš iš visų jėgų jai priešnausi, bet ji buvo stipresnė ir ji nieko daugiau nelaukusi pasakė kažkokį burtažodį, ir aš nualpau...