Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Tas nelemtas gyvenimas

-Ne! Ne! - rėkavo Elijus ir jį tramdė Rebeka.
-Elijau, atsiprašau, kad nieko nesakiau tau... - kalbėjau pro ašaras.
Elijus išsilaisvino iš Rebekos ir paėmęs kėdę sviedė į sieną.
-Klausai! Tai tu esi kaltas! Tai tu! Tik tu Klausai! Aš niekada tau neatleisiu! - rėkavo Elijus.
Tokio Elijaus niekada nebuvau mačiusi...
Klausas tik šypsojosi matydamas tokį Elijų.
-Heile, kodėl tu man nesakei? Aš... aš... būčiau... suradęs kažkokį sprendimą! - su ašaromis akyse kalbėjo Elijus.
Aš priėjau prie Elijaus:
-Aš norėjau apsaugoti visus... Aš norėjau, kad niekas to nežinotų ir būtų ramūs, kiekvienas gyventų savo gyvenimus užmiršę mane...
-Heile, tu net neįsivaizduoji kaip žudo melas iš vidaus... kaip melas daužo svajones ir ateitį... - kalbėjo Elijus.
-Aš nemelavau tau Elijau... Mes niekada neturėjome bendrų svajonių ir ateities. - pasakiau ir jau mano skruostu riedėjo ašara.
-Tu nesakei tiesos. Tai yra melas Heile... Aš turėjau svajonę ir ateitį, bet dabar jos mirė... - pasakė Elijus ir išėjo.
Aš pradėjau verkti, Devina ir Rebeka taip pat verkė.
Tik Klausas stovėjo ir viską stebėjo...
-Aš nenorėjau pyktis... aš tik norėjau būti nepastebėta... - pasakiau.
Devina ir Rebeka nuvedė mane į kambarį.
Klausas ir Elijus kažkur buvo išėję.
Rebeka įsikando sau į riešą ir davė man atsigerti kraujo, bet po sekundės aš jį išvėmiau...
Dabar nebebuvo jokios vilties, kad liksiu gyva. Skausmai vis dažnėjo, prasidėjo haliucinacijos, termometras rodė aukščiausią temperatūrą.
-Elijau, ne! Nedaryk to! - rėkiau.
-Jai prasidėjo Haliucinacijos! - suriko Devina.
Jos abi tvirtai mane laikė...
Po truputį artėjo vakaras...
Staiga į kambarį atėjo Elijus. Jis įsikando sau į riešą ir jau ruošėsi duoti kraujo man, bet Rebeka pasakė, kad vampyro kraujo aš nepriimu.
Elijus vistiek nepaklausė ir man davė, bet aš vėl išvėmiau...
Elijus vis dar tikėjo, bet aš buvau be vilties, kad išgyvensiu...
-Aš norėsiu su visais pakalbėti atskirai ir atsisveikinti. - pasakiau.
Pirmoji kambaryje pasiliko Devina.
-Na ką Devina, atėjo pabaiga... - visa apsiverkusi pasakiau.
Devina labai verkė.
-Heile, kažkada susipažinome mokykloje, tą kartą kai trenkei Klausui per veidą... - ji šiek tiek nusijuokė - Heile, kas tas gyvenimas? Viskam ateina galas... ar ne? Žinai, aš netikiu viskuo... Tu žinojai, kad mirsi ir... ir... tu prie mūsų akių buvai laiminga... Likimas neteisus tiesa? Visą gyvenimą kentėjai, o dabar beviltiškai miršti? Dabar supratau, kad mūsų pasaulis yra neteisingas... tik mūsų iliuzijos, o ne tikrovė yra teisinga. Ir velniop viską... juk tikrovė yra neteisinga...
Devina labai verkė.
-Devina, aš žinau, koks skausmas yra tau... Aš suprantu... Tikrovė yra visiška nesamonė... Kai susitiksime gal danguje, gal pragare taip gerai padūksim kaip niekad... Dabar nenoriu kišti į visą tai Lidijos... Nenoriu, kad jūs visi pyktumėte ant manęs, dėl to, kad jums nesakiau tiesos... Buvo lemta mirti, vadinasi lemta... Paskutinis vakaras ir kaip keista, kad neišvysiu ryto... nežinosiu koks jis... ar jis saulėtas, ar lietingas, ar vėjuotas, bet visada visada žinosiu, kad turėjau ir turiu tokias geras drauges. Laikykitės mano gražuolės... prieš akis dar visas gyvenimas... nebijokit rizikuoti, juk gyvenimas neteisingas...
Mes apsikabinom su Devina. Abidvi graudžiai verkėm...
Išėjo Devina, atėjo į kambarį Rebeka.
-Netenku dar vienos sesers... - atsiduso Rebeka.
-Rebeka, nors tu ir netekai manęs šiame pasaulyje, aš visados gyvensiu tavo prisiminimuose, tavo širdyje ir sapnuose... Net nežinau kaip atsisveikinti... Rebeka, svarbiausia gyvenk taip kaip tau patinka, nebijok nieko... Tu esi galingiausia grynakraujė kuri gali viską!
-Heile, įsibrovusi į mano gyvenimą parodei kokia gali būti stipri. Tu stipresnė už grynakraujį... tu parodei, kad jeigu tu nebūsi viduje stiprus, būsi silpnas nepaisant to, kad esi grynakraujis... Tu buvai tas žmogus, prie kurio buvau prisirišusi, tas žmogus kurią pripažinau kaip savo seserį...
-Būk gera mano dukrai... būk gera... - paprašiau...
-Būsiu Heile... - pažadėjo Rebeka.
Man užėjo labai stiprus skausmas.
-Atrodo, kad dabar! - surikau.
Visi subėgo į mano kambarį. Prasidėjo sąmyšis.
Aš pradėjau giliai kvėpuoti, kaip liepė Rebeka.
Visi mane ramino, bet pati nei kiek nebuvau nusiraminusi.
Žinojau tik vieną - man galas.
Nežinau kiek laiko praėjo, bet pagaliau išvydau pirmą ir paskutinį kartą savo dukrą...
Rebeka padavė man ją palaikyti.
-K-kokia graži... - pasakiau.
Aš visa drebėjau. Man po truputį darėsi silpna.
Klausas paėmė dukrelę nuo manęs ir pažvelgė su ašaromis akyse į mane...
-Pagaliau atėjai į šį pasaulį. - pasakė Klausas.
Mano kvėpavimo dažnis sustiprėjo, drebulys padidėjo, atsirado skausmas...
-Heile, ne... Tu privalai gyventi! Tu gyvensi! - rėkavo Devina.
-Aš... noriu Elijaus... - pasakiau.
Visi išėjo iš kambario. Pasilikome tik mes dviese.
-Elijau, atleisk man už viską...
-Heile, tu gyvensi...
-Ne Elijau... Aš norėjau pasakyti tau... vieną dalyką. - kalbėjau su ašaromis akyse kankinama skausmo ir drebulio...
-Heile... Prašau, pažadėk man, kad būsi gyva... - su ašaromis akyse paprašė Elijus.
-Elijau, aš galiu tau pažadėti tik gerą gyvenimą su Gia ir amžinybę su manimi tik tavo prisiminimuose...
-Aš neištversiu Heile! - suriko Elijus.
Mano širdies ritmas po truputį retėjo...
-Elijau... Tu ištversi... ir būsi laimingas...
-Heile, aš girdžiu tavo širdies palikimą... aš negaliu... aš...
-Myliu tave Elijau... Įsimylėjau nuo tada kai gynei mane nuo Klauso... Nuo to pirmo bučinio... nuo pirmo... nuo pat to karto kai tave pamačiau... - pasakiau ir užmerkiau akis.
Tamsa...
Elijus pasakė:
-Aš irgi tave myliu Heile. Aš tave labai myliu... įsimylėjau nuo to karto kai įžengei į mūsų namus... Aš myliu tave Heile! - suriko Elijus ir apimtas įniršio sviedė paėmęs stalą į sieną.
Aš jau nieko negirdėjau... visiškai nieko...
Į kambarį įbėgo Rebeka ir Devina.
-Ji mirė! Suprantat? Ji numirė! - ašarodamas rėkavo Elijus.
Rebeka atbėgusi prie Elijaus stipriai jį apsikabino.
Devina taip pat verkė.
Į kambarį atėjo Klausas.
-Gali džiaugtis brolau, jos nebėra. - pasakė Elijus ir išėjo.
Klausas pribėgo prie Heilės ir davė savo kraujo...
-Per vėlai Klausai... - pasakė Rebeka.
-Ne, ne... - krutino galvą Klausas.
-Klausai! Juk sakei, kad ji "kekšė"! Kam visas tas teatras? Jau užtenka visko! - susinervino Devina.
Klauso akys buvo pilnos kažkokio išgasčio...
-Tu jos niekada nekentei, o dabar jau reikalinga? - paklausė Devina.
-Tylėk Devina! Tu ragana, tu gali ir galėjai viską sutvarkyti! - suriko Klausas.
-Tai tu viską sugadinai! Sužlugdei jos gyvenimą ir nužudei ją! Aš nieko negaliu! Supranti?! Nieko!!! - užrėkė Devina.
-Tylos!!! Mes nieko nepadarysim! Heilės nebėra! Ar ji norėtų matyti jus tokius besiginčijančius?! - užrėkė Rebeka.
Ginčai baigėsi. Namuose buvo tylu...
-Šiandien ją reikia nuprausti ir aprengti gražia suknele. - pasakė Rebeka.
Devina sedėjo svetanėje ant sofos visiškai be emocijų ir gėrė burboną.
-Ką sakys Lidija, kai jai pasakysim, kad Heilės nėra? - paklausė Devina.
Rebeka nieko neatsakė ir įsipylė sau burbono.
Elijus ėjo gatve, net nesuprasdamas kur jis eina...
Klausas savo kambaryje išmėtė, išlaužė ir išdaužė savo paveikslus.
-Šiandien Dievas padovanojo mums vieną stebuklą, bet atėmė kitą... Šiandien Dievas parodė, kad geriems žmonėms "Visados ir per amžius" negalioja. Šiandien Dievas įtikino mus, kad kažko labai laukiant, turime atiduoti labai mums svarbų žmogų... Nėra žmogaus, nėra garso... nėra visados... nėra per amžius... nėra meilės... nėra gyvenimo... nebėra ir vilties - ji jau pražuvo. - pasakė Elijus.