Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Mirštančios emocijos

-Pasikalbėti? Kas tokio rimto? - paklausiau.
-Nieko. Tiesiog noriu kai ką tau pasakyti, tik labai jaudinuosi. - atsakė Tristanas.
Aš stovėjau nieko nesuprasdama.
-Heile, aš tave myliu. - pasakė Tristanas.
Aš nusišypsojau ir priėjau arčiau Tristano:
-Nesielk kaip mažas vaikas. Pasakyk tai ką nori pasakyti man, juk aš esu priklausoma nuo tavęs.
-Heile, kadangi aš tave myliu, aš noriu tavęs paklausti: Ar tu tekėsi už manęs? - jis išsitraukė žiedą.
Aš nusišypsojau.
-Tritanai, ar ne per greitai? - paklausiau.
-Ne Heile, mes parodysime jiems, kad tu ir aš stipriai mylime vienas kitą. Sukelsime dar didesnį skausmą Elijui. - atsakė Tristanas.
-Gerai, sutinku už tavęs ištekėti Tristanai. - tvirtai sutikau.
Tristanas užmovęs man žiedą ant mano piršto apsidžiaugė ir nusišypsojo.
Aš savo vampyrišku greičiu prispaudžiau jį prie sienos ir stipriai įsisiurbiau jam į lūpas.

Mikaelsonų sodas:
Gios kūnas gulėjo ant žolės. Elijus ant jos pylė burboną. Sode buvo tik Rebeka ir Elijus.
-Kodėl mes jos nelaidojame su šelmenimis? - paklausė Rebeka.
-Nes Gia tikėjo feniksu prisikeliančiu iš pelenų. Ji visada norėjo tapti tuo mažu peleno gabaliuku, ta maža dulke. Ji tikėjo, kad po dienos, o gal po tūkstančio metų ji atgis kaip feniksas iš pelenų... - atsakė Elijus.
-Elijau, o tu tiki tuo? - paklausė Rebeka.
-Tikiu tik tuo, kad tiek aš, tiek ji busim laimingi atkeršydami Tristanui.
Elijus užbrėžė degtuką ir numetė ant Gios kūno.
-Aš pažadu tau Gia. Mes nemirsime, mes kovosime iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinės dienos, neprarasdami vilties. - pasakė Elijus žiūrėdamas į degantį Gios kūną.
Rebeka priėjo prie Elijaus ir uždėjo ranką jam ant peties:
-Jie mano, kad atėjo mūsų šeimos tamsiausia valanda, bet jie klysta. Tamsiausios valandos ateina būtent jiems. - pasakė ji.
Elijus nuleido galvą.

Tristano namai:
Atsikėliau gulėdama šalia Tistano lovoje. Tristanas jau buvo atsibudęs.
-Ar jau seniai atsikėlęs esi? - paklausiau.
-Taip. - atsakė Tristanas.
-Kodėl nemiegi?
-Matant tokią gražią damą šalia savęs, neįmanoma užmigti...
-O... kada mūsų vestuvės? - paklausiau.
Tristanas atsiduso:
-Rytoj.
-Ar truputį neperžiauru Elijui? Dar kvietimai, suknelė...
-Tikrai Heile. Sutinku su tavimi. Leisime jam truputį atsikvėpti. - nusišypsojo Tristanas.
Aš nusišypsojau.
-Myliu tave Heile, tu vienintelė tokia žmogiška, gera ir graži... - pasakė Tristanas.
Aš Tristanui nieko nejaučiau. Jaučiau kažkokį prisirišimą, ryšį, bet ne meilę. "Aš tave myliu." negalėjau jam ištarti... liežuvis neapsivertė. Kodėl sutikau tekėti? Sutikau vien todėl, nes Tristanas to nori ir tiek.
-Heile, kodėl taip užsisvajojai? - paklausė Tristanas.
-Užsigalvojau apie vestuves. - atsakiau.
-Heile, ar tu mane myli? - paklausė Tristanas.
-Taip Tristanai. - atsakiau ir apsikabinau jį.
-Kadangi vyks mūsų vestuvės iš meilės, būčiau labai laimingas, kad mylėtum mane... - pasakė Tristanas.
-Tristanai, aš esu su tavimi jau dabar labai laiminga. Aš myliu tave. - pasakiau ir pabučiavau jį.
-Mes pasiimsime Viltį ir auginsime ją kartu, aš būsiu labai geras tėvas. - nusijuokė Tristanas.
-O kada keršysisime jiems? - paklausiau.
-Kerštausime po truputį, kad jie visi pasigailėtų sugadinę mūsų gyvenimus. Dabar susituoksime, vėliau smogsime dar skaudžiau Heile. - nusišypsojo Tristanas.
-Rebeka minėjo, kad jeigu mes nužudysime visus grynakraujus, mes taip pat mirsime kartu su jais. - susirūpinau.
Tristanas mane dar labiau prispaudė prie savęs ir pabučiavo mano kaktą.
-Mes nutrauksime ryšį, kuris sieja mus su grynakraujais. - pasakė Tristanas.
-Koks tu protingas esi Tristanai! - apsidžiaugiau.
Tristanas nusišypsojo.
-Dabar svarbiausia vestuvės. Turiu atrodyti nepriekaištingai. - pasakiau ir nusisukau nuo Tristano.
Tristanas švelniai paglostė mano petį. Tą pačią akimirką prisiminiau Elijų. Nesuprantu, kodėl aš jį prisiminiau vien nuo Tristano prisilietimo?
Po kokių dešimties minučių užmigau...

Mikaelsonų namas:
Klausas vakarą leido prie židinio ir laikė savo dukrą ant kelių.
-Viltie, tik tu viena esi vienintelė kuri gyveni mano širdyje. Aš taip pat gyvensiu tavo širdyje, nes būsiu tau vienintelis tėvas kuriuo galėsi pasitikėti, nes tavo motina nemirė, ji išdavė visą mūsų šeimą ir tave. - Klausas ištraukė iš savo kišenės Heilės laišką - Šis laiškas nebus perskaitytas, nes tavo motina nenusipelnė tokios pagarbos. - pilnas neapykantos pasakė Klausas ir įmetė laišką į židinį.
-Klausai, Heilę reikia išgelbėti. - pasakė Rebeka.
-Tiesiog smagu. Klausomės slapta. - sarkastiškai pasakė Klausas.
-Heilė yra užverbuota Tristano. Ji yra pavaldi Tristanui. - pasakė Rebeka.
-O Dieve! Kokia naujiena! - sarkastiškai paplojo rankomis Klausas - Pavaldumas vampyrui išsivysto iš tikrų jausmų. Ji mylėjo jį. Rebeka, ar tu tik vakar gimus?!
Elijus stovėdamas Heilės kambaryje, klausydamasis Rebekos ir Klauso pokalbio nuleido galvą.
-Pavaldumą vampyro kūriniui sukelimo tikimybė yra tik 1%, aš netikiu Heile, kad ji gali kažką jausti Tristanui, todėl tikiu tik ta versija, kad čia prisidėjo Tristano raganos.
-Rebeka, be jausmų niekas negali būti pavaldus.
-Kaip ji buvo paversta Tristano? Ar ji su juo bendravo? - klausinėjo savęs Rebeka.
-Heilė bendravo su Tristanu. Žinau, kad Tristanas jau yra ją lankęs vieną kartą. - atsakė Elijus jau stovėdamas svetainėje.
-Elijau, tu visą tai žinojai ir nieko nesakei nei jai, nei mums? - suraukė antakius Rebeka.
-Heilė nepasakojo visko apie jį. Ji nepasitikėjo manimi. Dabar Heilė bent jau yra laiminga būdama su juo. - Elijus nusisuko - Negelbėkime jos. Ji pati nori tokio gyvenimo.
Elijus jau ėjo iš svetainės, bet suriko Rebeka:
-Elijau! Ką tu kalbi?! Ar ji dabar laiminga kai yra tampoma kai marionetė Tristano, kai ją valdo Tristanas?!
-Rebeka, ji visa tai daro nieko neverčiama. Mes turime ją pamiršti. - atsakė Elijus.
-Bravo Elijau! Bravo! - plojo Klausas.
Rebeka paimta pykčio grubiai prispaudė Elijų prie sienos:
-Elijau tu verki. Tu dabar sakai tokius žodžius kuriais pats negali patikėti!
-Rebeka, kam toks grubumas? - ramiai paklausė Elijus.
-Kas tau pasidarė Elijau? Visados kovojai dėl jos, ėjai pirmas, nesiartinai, kad neįskaudintum jos... Mes visada turime pasirinkimą. Tu privalai pasirinkti - visą gyvenimą kentėti ar išgelbėti ją ir gyventi laimingai!
-Mes neturime jokių pasirinkimų! Jokių! - rėkė Elijus ir nusijuokė - Laimingai gyventi? Šioje šeimoje niekada negyvensime laimingai! Tuo įsitikinti pakako 500 metų.
Rebeka stovėjo priblokšta. Ji pirmą kartą matė tokį sielvartaujantį, nervingą ir be vilties Elijų...
-Tu dar visko nepraradai Elijau... - tyliai ištarė Rebeka.
-Aš praradau viską Rebeka! Visiškai viską! - užrėkė Elijus ir išėjo iš namų...