Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Vidiniai demonai

Mes su Klausu jau važiavome pas Lidiją. Abu tylėjome ir nei vieno žodžio nei vienas nepratarėm. Taip tylėdami atvažiavome pas Lidiją. Kai išlipom iš mašinos mus iš karto pasitiko ji.
-Pagaliau! - sušuko Lidija ir apsikabino mane.
Aš tik nusišypsojau ir apsikabinau ją.
-O tu atsivedėi Klausą? - nustebusi paklausė ji.
-Taip. - atsakė Klausas.
Aš jau žiojausi sakyti, kad Klausas yra man niekas, bet Lidija energingai sušuko:
-Užeikit! Užeikit!
Nuostabu! Dabar Klausas sugadins mano nuotaiką...
Klausas plačiai nusišypsojo žiūrėdamas į mane.
Mes įėjome į Lidijos svetainę.
Ten sedėjo Devina, Kolas ir tas Lidijos vaikinas.
-Oho! - nustebęs žiūrėjo Kolas į mus.
Devina žiūrėjo į mane savo nepatenkintu žvilgsniu.
Aš jau vėl norėjau pasakyti, kad tai nėra ką jūs manote, bet šįkart įsikišo Klausas:
-Taip. Mes turime bendrą vaiką ir gyvename kartu.
-Atsiprašysiu, bet gal galima truputį su Heile šnektelti virtuvėje? - paklausė Devina pakilusi nuo sofos.
Mes nuėjome į virtuvę.
-Heile, tu gal išprotėjai? Ką jis čia daro? Mes tikrai nevertėm tavęs ateiti čia būtent su kokiu nors vaikinu. Tu ką? Gal tu su Klausu susiburkavai? - šnibždėjo Devina, kad negirdėtų kiti.
-Devina, jis pats prilindo, aš maniau, kad Lidija jo neįleis, bet ji jį įleido. Dabar tiesiog turim pakęsti jį. - atsakiau.
-Tu žinojai, kad jis gali visus nužudyti? Be to, aš jo nekenčiu. Aš tikrai nesiruošiu čia būti... - pasakė Devina ir norėjo išeiti iš virtuvęs, bet aš ją sulaikiau.
-Devina, prašau, aš ir taip padariau daug klaidų... Pasėdėkime kaip reikia, neleiskime jam sugadinti visko... Devina, dabar yra toks gyvenimas, kad ši diena be problemų, o rytoj mes galime nebesusitikti... bent dabar pasisėdėkime kaip reikiant ir nekreipiant dėmesio į Klausą. - pasakiau.
Devina įdėmiai manęs klausėsi ir kažką mąstė.
Aš laukiau jos atsakymo.
-Velniai rautų Heile, nekreipsim į jį dėmesio. - nusijuokė Devina.
-Ačiū Devina. - pasakiau ir apsikabinau ją.
Mes grįžome į svetainę.
-Tikiuosi Klausas nepripasakojo visokių nesąmonių, nes jis yra su protine negalia, taigi netikėkit ką jis sako. - nusišypsojau.
Lidija tik nusijuokė.
-Brangute, man atrodo, kad tu labai mėgsti daug ko prikurti. - nusišypsojo Klausas.
-Kaip ir tu. - pasakiau.
-Na... gal mes pasakosime kaip susipažinome. - pasakė Lidija.
-Būtų gerai. - atsigėriau burbono ir staiga pustusčią stiklinę padėjusi ant stalo, priėjau prie Lidijos vaikino ir padaviau jam ranką - ak, tiesa... aš Heilė Marshall.
-Taileris Gandy, malonu susipažinti. - nusišypsojo jis.
Aš atsisėdau į savo vietą.
Lidija pasakojo kaip jie susipažino.
Aš sėdėjau toliau nuo Klauso. Klausas įdėmiai klausėsi Lidijos pasakojimo.
-O kaip jūs? - paklausė Taileris žiūrėdmas į mane ir Klausą.
-Nieko gero... mes ne... - pradėjau, bet mane pertraukė Klausas:
-Tada buvo labai smagu. Ji atsitrenkė į mane mokykloje. Vėliau ji atsikraustė pas mane į namus. Truputį susipykom, bet sutariame labai gerai. - papasakojo Klausas.
Aš visa viriau iš pykčio.
-Dabar žaisime... geras ėjimas Klausai. - pasakiau.
-Ignoruok jį Heile. - sušnibždėjo man į ausį Devina. Ji sėdėjo šalia manęs.
Taileris nusijuokė.
-Klausai, kuo jūs domitės? - paklausė jis.
-Skaitau filosofinę literatūrą. Klausau klasikinės muzikos. Esu gana apsišvietęs. - atsakė Klausas.
-Na, jūs tikrai neatrodote, kad turite protinę negalią. - pasakė Taileris.
-Aš skaitau poeziją ir mėgstu operą, simfoninę muziką bei išmanau istoriją. - įsikišau.
Klausas nusijuokė:
-Mokykloje tavo pažymiai ir pats mokymasis rodė ką kitą.
-Mokytojas buvo piktas. - pasakiau.
-Gerai, Devina ir Kolai papasakokite jam kaip jūs susipažinote. - pasakė Lidija.
Dabar jau žinau ko nori Klausas. Jis nori mane sunervinti...
-Nėra ką čia pasakoti, tiesiog per Heilę, nes Kolas yra Klauso brolis. - pasakė Devina.
-Devina, gal nereikia to sakyti... - sumurmėjau.
-Tiesa tokia. - nusijuokė Devina.
Kolas visą tą laiką tylėjo.
-Jūs turite bendrą vaiką, tiesa? - paklausė mūsų Taileris.
Kažkodėl šioje vietoje, man kilo įtarimas, kad Klausas jį užkalbėjo.
-Taip. - atsakiau.
-Man čia kažkas neaišku... - pagaliau prakalbo Kolas.
-Kas? - paklausė Devina.
-Brolau, tau turėtų būti viskas aišku. - nusišypsojo Klausas.
Kolas nutilo.
-Kolai... - ištarė Devina.
-Devina, aš tau papasakosiu vėliau. - pasakė Kolas.
-Čia žaidimas. Klausai, tu elgiesi kaip visada. - pasakiau.
-Heile, o tau žaisti nepatinka? - paklausė Klausas.
-Visiškai nepatinka. - atsakiau.
-Klausai, kodėl gadini mums nuotaiką? - paklausė Devina.
-Nes tai daryti man patinka. - atsakė Klausas ir išgėrė burbono.
-Gal geriau paragaukime torto... - pasakė Lidija.
Visi nurimo.
Lidija atnešė į kambarį tortą.
-Taileri, tau garbė jį supjaustyti. - pasakė ji.
Taileris paėmė peilį ir bepjaudamas tortą, netyčia įsipjovė.
Iš jo piršto pradėjo bėgti kraujas.
-Tuoj atnešiu tvarstį. - pasakė Lidija ir išbėgo.
Aš žiūrėjau į tą kraują... klausiausi jo širdies plakimo ir jaučiau nežmonišką trauką.
Aš niekam nieko nesakiusi išbėgau iš Lidijos namų. Gatve mačiau einantį žmogų...
-Stok Heile! - suirko Klausas.
Jis atsirado prieš mane.
-Žiūrėk į mane Heile. - pasakė jis.
Aš žiūrėjau į jo akis.
-Tu nepasiduosi tam troškimui. - užkalbėjo jis mane.
Bet tas užkalbėjimas nepadėjo ir aš pripuolusi prie to žmogaus išsiurbiau iš jo visą kraują.
Klausas žiūrėjo nustebęs į mane.
Išsiurbusi visą kraują, pajutau malonumą... bet po minutės supratau ką padariau...
Žiūrėjau į savo kruvinas rankas ir valiausi jas.
-Heile, tu nesivaldai. - pasakė Klausas.
Aš vistiek valiausi tas rankas.
-Heile, tu turi gerti iš maišelio. - pasakė Klausas.
Aš puoliau į isteriką:
-Kaip Klausai?! Kaip! Aš negaliu gerti iš jo! Aš nužudžiau! O Dieve, aš nužudžiau jį! Ne... ne... ne...
Klausas tylėjo.
-Aš žudikė... Aš negaliu... - pasakiau.
-Heile, mes esame tokie. Mes turime žudyti. Mes sutverti daryti tai. - pasakė Klausas.
-Ne! Nėra jokio mes! Aš nenoriu būti tokia kaip tu! - rėkavau apsiašarojusi.
-Tas mažas berniukas Klausas Mikaelsonas taip pat nenorėjo tapti tokiu kaip aš. - sušnibždėjo Klausas.
Aš žiūrėjau į Klausą:
-Ką tu kalbi Klausai? Nejaugi nori, kad mūsų šeima būtų monstrų, išsigimėlių šeima? Nori, kad Viltis taptų tokia kaip aš ar tu?!
Klausas pabučiavo man į kaktą.
-Ne, bet tokie mes jau seniai esame. Tu ir aš esame hibridai. Mes nesame žmonės. Mes kiekvienas turime demonus ir galime juos nuskandinti, bet pas mus jie moka plaukti. - pasakė Klausas.
Kolas ir Devina atbėgo prie mūsų.
-Kas čia buvo? - paklausė Devina.
Aš tylėjau ir verkiau.
-Tiesiog proveržis... - atsakė Klausas.
-Tu nužudei tą žmogų... - pasakė Devina ir apsisukusi nuėjo tolyn.
-Ne! Devina! Palauk! - rėkavau.
-Kiek laiko ji nesivaldo? - paklausė Kolas Klauso.
-Šiandien tik sužinojau. - atsakė Klausas.
Kolas susiėmė už galvos, o aš atsiklaupusi verkiau...