Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Viskas iš naujo

Aš sedėjau ir laukiau jų. Net nežinau, ar aš tikėjausi, ar aš nesitikėjau, kad jie mane išgelbės... Tas gyvenimas kurį gyvenau prieš atsikraustant į Naujajį Orleaną buvo nuostabus. Mano manymu tuomet jis buvo bevertis ir neįdomus. Bet dabar suvokiau, kad tas gyvenimas buvo mano svajonė...
Dabar gyvenu nuo visų priklausoma. Laukiu kol mane išgelbės nuo mirties. Kažkas turi nustatyti mano mirties datą, kažkas nustato mano gyvenimą, kažkas nustato ką privalau mylėti...
-Liko mažiau nei pusvalandis. Turi sunerimti Heile. - pasakė vyresnioji ragana.
-Kodėl? - paklausiau.
-Taigi tu mirsi. - nusišypsojo jaunesnioji ragana.
-Na ir kas? Taigi nieko neturiu. - pasakiau atmestinai.
-Heile, kas sieja tave ir Elijų? - paklausė vyresnioji ragana.
-Koks tau skirtumas? - atrėžiau.
-Jis tau kažką jaučia. - pasakė vyresnioji ragana.
-Kaip suprasti "kažką"?
-Jis tave myli.
Aš dirbtinai nusijuokiau:
-Juokinga, kad jūs taip pamanėte. Elijus turi merginą, jeigu nežinojote. Vyresnioji ragana nutilo.
Vis dar negaliu pagalvoti, kad mano gyvenimas priklausomas nuo Elijaus ir Klauso...
Pagaliau atėjo Elijus ir Klausas. Iš karto supratau, kad liksiu gyva.
-Mes pasiimame Heile, o jūs gaunate savo dukrą. - pasakė Elijus vyresniajai raganai.
Klausas grubiai paėmė mano ranką ir išvedė į lauką.
-Vėl prasideda viskas iš naujo. Kodėl negalėjai ramiai gyventi??? Juk buvau ištraukęs tave... - pradėjo Klausas.
-Su mielu noru būčiau gyvenusi ramiai su tavo vaiku, jeigu nebūtų tos raganos. - pavarčiau akis.
-Heile, tu supranti, kad tu vėl gyvensi pas mus?! Tu vėl būsi tam pačiam mėšle!!! - rėkavo Klausas.
-Tu dėl manęs pergyveni. - pasakiau nusišypsojusi.
-Nei trupučio! Aš mėginu įspėti tave, kad daugiau nesikontroliuosi ir žudysiu žmones matant tau.
-Tai gerai. - pasakiau atmestinai.
-Tavo bėdos. Bet aš tau atkeršysiu. - pagrasino Klausas.
-Už ką? - paklausiau.
-Tu kentėsi, nes atsikraustai pas Mikaelsonus. O atkeršyiu tau už tą visą tavo spektaklį, nes vaikas tikrai ne mano.
Aš jau žiojausi kažką pasakyti, bet Klausas mane paliko stovinčią.
Vėl viskas nuo pradžių, vėl viskas tas pats...
-Einam Heile. - pasakė Elijus.
Aš ėjau paskui Elijaus link mašinos.
Jis man neatidarė mašinos durelių...
Mes visą laiką tylėjome. Tylėjome važiuodami namo.
Parvažiavome namo. Elijus paėmė mano daiktus. Aš atsidusau pamačiusi Mikaelsonų namą... Prisiminiau viską kaip aš čia gyvenau... Nenoriu prisipažinti, bet būtent šią vietą aš laikau savo namais...
Mus pasitiko Gia ir Rebeka.
-Heile! - sušuko apsidžiaugusi Rebeka ir stipriai mane apsikabino.
-Pasiilgau tavęs Rebeka. - pasakiau.
-Sveika sugrįžusi Heile. - šypsojosi Gia.
Bet man atrodė, kad ji nelabai patenkinta mano sugrįžimu...
-Šiandien vakarienė... - pasakė Elijus ir nuėjo.
-Heile, aš tave palydėsiu į tavo senajį kambarį! - iš karto pasakė Rebeka.
-Ačiū Rebeka! Tu vienintelė su manimi svetingai elgiesi. - nusišypsojau.
-Kodėl tik vienintelė aš? Elijus daug pastangų įdėjo į tai, kad tave išgelbėjo nuo tų raganų. - šypsojosi Rebeka.
-Taip, taip... - sutikau.
Mes nuėjome į mano senąjį kambarį. Niekas nepasikeitė nuo tada, kai iš čia išsikrauščiau. Aš vaikščiojau žvalgydamasi.
-Čia niekas nėjo nuo tos dienos, kai išsikraustei. - pasakė Rebeka.
-Smagu. - nusišypsojau.
-Kas? - paklausė Rebeka.
-Kad niekas negyveno mano kambaryje, kol buvau išsikrausčiusi. - atsakiau.
Rebeka nusijuokė.
Mes abi iškraustėme mano daiktus.
-Aš buvau tave įspėjus dėl Stefano... - pasakė Rebeka.
Aš atsidusau:
-Aš tiesiog buvau įsitikinusi, kad tu jam vis dar kažką jauti, nes kažkada buvote pora.
-Aš vis dar jam jaučiu kažką, bet žinau jį nuo A iki Ž, taigi turėjai manęs paklausyti.
-Kodėl jūs išsiskyrėte? - paklausiau.
-Dėl Klauso ir tokios pat priežasties kaip tavo.
-Dėl išdavystės? Ir leisk atspėti, Klausas draudė tau būti su Stefanu.
-Taip. Tiesiai į dešimtuką. - pasakė Rebeka.
-Rebeka, aš tikra naivuolė...
-Nekaltink savęs, geriau kaltink jį.
Aš atsidusau.
-Tu jį myli? - paklausė Rebeka.
-Taip. - atsakiau.
-Dabar mes abi esame sugundytos to nevispročio. - nusijuokė Rebeka.
Aš taip pat nusijuokiau.
Į kambarį nepasibeldęs įėjo Elijus:
-Vakarienė. Būtinas pokalbis mūsų laukia prie stalo.
Jis daugiau nieko nelaukęs išėjo.
-Na, Heile, einam į valgomąjį. - pasakė Rebeka.
Kažin, ar Rebeka žino apie tai, kad esu nėščia... Ką ji darys apie tai sužinojusi?
Mes nuėjome į valgomajį. Apsižvalgiau... Niekas nepasikeitė...
-Heile, dabar tavo vieta čia. Bent jau šiandien.  - pasakė Klausas rodydamas į kėdę.
Aš atsisėdau.
Elijus, Gia ir Rebeka sedėjo prie stalo, o Klausas stovėjo man už nugaros.
-Taigi šiandien noriu jums visiems pristatyti Heilę, mano vaiką savo įščiose nešiojančią moterį. Norėčiau, kad niekas jos neskriaustumėte ir priimtumėte ją į savo būrį. Tad, informuosiu tiems kas nežino. Heilė Marshall laukiasi nuo manęs kūdikio. - kalbėjo Klausas.
Rebeka žiūrėjo nieko nesupratusi, Gia buvo priblokšta, o Elijus... nieko.
-Kaip žavu. Tai dabar pripažįsti, kad šis vaikas būtent tavo? - paklausiau.
-Heile, tiesiog noriu išlaikyti gerą atmosferą. - atsakė ironiškai Klausas.
Aš nutilau. Ta visa "pagarba" buvo tik Klauso patyčios.
-Heile... aš netikiu. Tu negali... - išlemeno Rebeka.
-Rebeka, tai tiesa. Aš laukiuosi. - atsakiau.
-Va čia tai naujienos...
-Yra dar naujienų? - paklausė Elijus.
-Darysime DNR testą jeigu jis bus neigiamas Heilė išsikraustys iš čia. Beje, aš turėsiu pilną teisę nesivaldyti ir visiems rodyti savo vampyrišką prigimtį, bei toliau vestis čia merginas... - atsakė Klausas.
-Bet Heilė nuo tavęs laukiasi vaiko ir ji teoriškai privalo būti tavo mergina, o tu linksminsiesi su merginomis prie jos akių! - pasakė šiek tiek įsižeidusi Gia.
-Deja, Heilės aš visiškai nemyliu. Be to, vaikas gali būti ne mano. Taigi čia mano namas, čia mano taisyklės. - pasakė Klausas.
-Klausai, jeigu tas vaikas tavo tu turi planuoti gyvenimą su ja! Ką padarei - tą ir turi!!! - užrėkė Gia.
-Dabar atsirasi tu, kuri aiškins man ką daryti!!! Kartoju - tas vaikas ne mano!!! Ji kekšė, kuri gali dulkintis su visais! Net su manim! - rėkavo Klausas.
Aš viską stebėjau. Ir man buvo bloga, kad dėl manęs vyksta ginčai...
-Baik Klausai! - užrėkė Elijus.
-Klausai, tai ne tavo vaikas. Tas vaikas yra kažkokio vyriškio kurį sutikau gatvėje. Taip, esu kekšė. Taip, tu teisus. - pamelavau.
-Ką?! - suriko visi.
-Aš pamelavau. Čia ne Klauso vaikas. - pasakiau.
-Sakiau, kad ji meluoja!!! - užrėkė Klausas.
-Heile, tu meluoji mums visiems dabar. - pasakė Elijus.
-Nemeluoju. Aš norėjau sugrįžti, aš neturėjau kur gyventi, susitariau su raganomis, kad jos suvaidins prieš tave ir Klausą.
-Heile, tu dabar meluoji... - pasakė Elijus.
-Elijau, ji nemeluoja! - pasakė Klausas.
-Aš įrodysiu, kad tu meluoji Heile. - pasakė Elijus.
-Aš nemeluoju Elijau! - pasakiau.
Nors iš tikrųjų viską melavau, nes nenorėjau, kad mano vaikas gyventų su tokiu tėvu, su tokia šeima. Norėjau išeiti ir gyventi su tuo vaiku kaip vieniša motina.
Elijus priėjo prie manęs. Žiūrėdamas tiesiai man į akis pasakė:
-Sedėsi ramiai ir į klausimus atsakysi nemeluodama. - užkalbėjo mane jis.
-Gerai. - pasakiau.
-Pradėkime. Ar mylėjaisi su Klausu? - paklausė Elijus.
-Taip. - atsakiau.
-Su Stefanu? - paklausė Elijus.
-Taip. - atsakiau.
-Su kuo nors kitu mylėjaisi?
-Ne.
-Kodėl melavai?
-Aš nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje šeimoje, su tokiu tėvu... Aš noriu būti vieniša motina. Nenoriu būti tokia kaip mano motina kuri mane paliko...
-Heile, aš tavo būsimai dukrai būsiu geras dėdė.
-Klausas blogas tėvas.
-Klausas bus geras tėvas. Kaip tave rado raganos?
-Aš buvau gatvėje. Tiesiog ten gyvenau. Raganos mane atradusios priėmė mane gyventi.
-Kodėl neatėjai pas mus?
-Nenorėjau. Aš bijojau pažvelgti jums visiems į akis, o ypač tau Elijau... - atsakiau.
Elijus atsiduso:
-Heile, esi laisva nuo mano užkalbėjimo. Dabar eik į savo kamabarį ir pailsėk.
Aš atsistojau ir nieko nesakiusi nuėjau į savo kambarį...