Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Blokuoti jausmus

Ragana išėjo namo. Sedėdama pro langą aš žvelgiau, kaip ji ėjo tolyn.
-Į ką taip ten žiūri? - paklausė Klausas tyliai įsliūkinęs į mano kambarį.
-Turbūt turėsiu priprasti, kad į kambarį ateisi nepasibeldęs... - atsidusau.
-Aš pripatęs ateiti čia nepasibeldęs. Kai tavęs čia nebūdavo aš dažnai ateidavau. Todėl pripatau nepasibelsti. - pasakė Klausas.
-Kodėl tu čia ateidavai? - paklausiau.
-Paprastas įprotis. O gal jaučiau, kad nešioji mūsų kūdikį. - nusišypsojo Klausas.
Aš nusijuokiau:
-Tu netikėjai manimi.
-Gali netikėti manimi, bet aš tavimi tikėjau nuo pirmos dienos. Aš tvirtai žinojau, kad kūdikis mūsų. Iš pradžių aš nenorėjau to kūdikio pripažinti, bet suvokiau, kad aš nesu kaip mano tėvas...
Aš pritrūkau žodžių. Niekada nemaniau, kad šis vaikas Klausui reiškia tiek daug...
Klausas atsisėdo prie manęs.
-Galima? - paklausė jis žiūrėdamas į mano pilvuką.
-Galima. - atsakiau.
Jis uždėjo ranką ant mano pilvo.
-Klausai, tu nieko nejausi, nes dar tik 5 savaitė. - nusijuokiau.
-Ššš... - sušnypštė Klausas.
Aš sedėdama ramiai pajutau kaip kažkas pajudėjo...
-Pajautei? - paklausė nustebęs Klausas.
-Taip. - nusijuokiau.
-Tai mūsų vaikas... - šypsojosi Klausas.
Aš nusišypsojau.
-Mes turime kovoti abu už ją, kad ir jau nebeturėsime vilties, mes kovosime. - pasakė Klausas.
Aš pajutau, kaip mano akyse kaupiasi ašaros.
-Heile, tu žinai kas tavęs laukia. - pasakė Klausas.
-Taip. Ir dabar visas šis teatras sujudinti mano jausmus?
-Visa tai nebuvo teatras.
-Visa tai buvo priminimas man, kaip tu gražiai auginsi dukrą be manęs. Labai gražu Klausai. Aš net nesistengsiu kažką daryti, nes puikiai žinau, kad tu vistiek mane nužudytum kai tik pagimdyčiau. - įsižeidžiau.
Klausas pažiūrėjo ir pasakė:
-Aš tavęs nežudysiu, juk žinai kaip bus pati.
-O jeigu likčiau gyva? Ką tada su manimi padarytum?
Klausas nepilnai atsakė:
-Man nerūpės kaip tu mirsi. Kūdikis bus mūsų, ne vien tavo ar mano, bet jeigu tu mirsi, mūsų dukra nepažinos tavęs.
Mane labai sukrėtė šie Klauso žodžiai...
-Laikui bėgant ji supras koks tu blogas grynakraujis hibridas. - sušnypščiau.
Klausas grubiai prispaudė mane prie sienos.
-Nemanau. - piktai pasakė Klausas.
-Ką man padarysi? - paklausiau.
Klausas žiūrėjo į mane sukandęs dantis.
-Nužudysi? Kad ir kaip bebūtų gaila, mirs tavo vaikas kartu su manimi. - pasakiau.
-Vistiek tu padvėsi. - sušnypštė Klausas.
Jis mane paleido ir greitai išsineždino iš kambario.
Aš susiėmiau už kaklo ir pradėjau kosėti. Klausas buvo labai stipriai prispaudęs mane prie sienos.
Nežinau kodėl, bet aš pradėjau verkti... Gal iš užplūdusio liūdesio, gal dėl Klauso žiaurumo, gal dėl to, kad kuo toliau Elijus mane užmiršta, o man tai labai sunku padaryti.
Labiausiai norėčiau būti panaši į Klausą. Norėčiau būti sociopatė, kuriai rūpėtų tik būsimoji dukrelė... Norėčiau būti beširdė, kuri nieko nejaustų Elijui ir mylėtų tik save...
Pasauli, kodėl negali padaryti manęs beširde? Kodėl negaliu tokia būti?
Aš verkiau ir žiūrėjau į gatvę... Ji buvo tuščia, niekas nevažiavo, niekas nevaikščiojo. Atrodė, kad būtų sustojęs laikas...
"Vistiek tu padvėsi." - šie Klauso žodžiai visą tą laiką skambėjo mano galvoje.
-Vistiek aš padvėsiu, Klausai... - pasakiau vos girdimai.
Ašaros riedėjo mano skruostu... Pagaliau supratau, kad aš bijau mirties, meilės, Klauso, išdavystės, melo... Aš tokia pažeidžiama... Aš tokia bevertė...
Vienu metu mane užvaldė pyktis. Norėjau viską išdaužyti, rėkauti, trenkti Klausui, bet po akimirkos susilaikiau ir pyktis dingo...
Staiga pajutau kažkieno žingsnius atėjančius prie mano kambario.
Aš greitai atsiguliau į lovą ir užsiklojau. Užsidengiau su antklode veidą, nes nenorėjau, kad kasnors pamatytų mane verkiančią.
-Heile... - išgirdau Elijaus balsą - tu miegi...
Aš apsidžiaugiau, kad jis taip pamanė.
Maniau, kad jis jau išėjo, bet pajutau, kaip jis paglostė mano plaukus.
Pripažinsiu man tai patiko, bet kartu  mane tai erzino...
-Elijau, man tai nepatinka. - pasakiau nusisukusi ir užsidengusi anklode veidą.
Turiu neapsimetinėti... Turiu jį atstumti, nors ir kažką jam jausčiau...
Elijus patraukė savo ranką.
-Maniau, kad miegi... - sutrikęs pasakė jis.
-Elijau, manau, kad toks švelnumas neturėtų būti. - pasakiau atvirtai.
Elijus atsiduso, bet po akimirkos vėl padėjo savo ranką šįkart man ant peties.
-Kai tau patinka gėlė tu ją nuskini, kai myli - laistai kiekvieną dieną. Čia ne švelnumas, čia tik raminimas. Aš žinau, kad tu verkei... verki ir dabar. - pasakė jis.
Aš tylėjau. Elijus tylėjo taip pat. Ši tyla man labai patiko. Aš taip ir gulėjau nusisukusi nuo Elijaus.
Staiga aš supratau, kad neturiu pasiduoti širdžiai, turiu vadovautis protu.
Aš nuėmiau šaltą Elijaus ranką kuri buvo ant peties:
-Elijau, nežinau kam visa tai, bet aš negaliu... Aš sakiau, kad turi pamiršti mane, sakiau, kad aš turiu pamiršti tave. Mes privalome tai padaryti.
Elijus nieko nesakęs išėjo iš mano kambario...
Aš vėl apsiverkiau. Kokia aš jautri... Turiu būti stipri... Nors visada sakau sau turiu būti stipri, dėl vieno žmogaus negaliu tokia būti...
Bet vis dėl to užmigau...

Elijaus ir Rebekos pokalbis virtuvėje:
-Elijau, esi pagautas visur. - šypsojosi Rebeka.
-Rebeka, necivilizuota klausytis svetimų pokalbių. - pasakė Elijus.
-Svetimų pokalbių neklausau, bet pamenu tas dienas kai Heilė su Stefanu vakarais kalbėdavo telefonu, o tu svetainėje gerdamas burboną klausydavaisi judviejų pokalbio. Čia tau civilizuota? - šypsojosi Rebeka.
-Aš sedėdavau, bet nesiklausydavau. - atsakė Elijus.
-Tavo žvilgsnis matant ją su Stefanu... Tavo ėjimas į jos kambarį... visi jau tą pastebėjo seniai. Tu stebi ją išeinant, su draugėmis, vieną... O visa tavo depresija ne dėl jos buvo, kai ji iš čia išsikraustė? - paklausė Rebeka.
Elijus tylėjo.
-Elijau, tu meluoji sau. - pasakė Rebeka.
-Einu paskambinsiu Giai. - pakeitė temą Elijus ir ėjo link lauko durų, bet Rebeka jį sustabdė:
-Tu myli Heilę, pripažink tai Elijau, kodėl slepi savo jausmus? Kodėl meluoji ne tik kitiems, bet ir sau?
-Rebeka, pasakysiu atvirai aš Heilę esu jau seniai pamiršęs, dabar ji Klauso nuosavybė. - pasakė Elijus ir išėjo į lauką.

Heilės kambaryje:
Atsikėlusi pažiūrėjau į laikrodį. Jau buvo vakaras. Mano pietų miegas užsitęsė išties ilgai. Kadangi pietų nevalgiau, mano skarndis burzgė tarsi traktorius...
Nusileidusi laiptais į pačią, nuėjau į virtuvę. Ten išvydau Gią ir Elijų... Jiedu bučiavosi. Aš stengiausi nepastebėta dingti iš virtuvės, bet jie mane pastebėjo.
-Amm... Heile... - išlemeno susigėdusi Gia.
Elijus nieko nesakęs išėjo iš virtuvės.
-Man smagu, kad esate kartu, bet bučiuotis galima kambaryje... Aš iš tiesų nieko nesakau, tiesiog mane įvarėt į labai nepatogią situaciją... - dirbtinai nusišypsojau.
-Aš pamaniau, kad kai esi dabar vieniša, gal tau kyla pyktis ar pavydas?
Šitai mane įžeidė, bet aš labai nenorėjau pyktis su Gia.
-Ne, Gia. Viskas gerai man. - atsakiau.
-Puiku! - nusišypsojo Gia, ir ji išėjo iš virtuvės.
Aš atsidusau, iš mano veido iškart dingo šypsena.
Truputį pastovėjusi, mikrobangėje pasišildžiau picos gabalėlį ir nuėjau į svetinę.

Dėkoju VEST1NA, rugile221, emasorokaite už nuomones, kritiką bei pagyrimus komentaruose! Jūs net neįsivaizduojate, ką visa tai man reiškia!!! ❤❤❤