Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Pavaldumas niekšui

Atsikėliau kažkokiame kambaryje. Jaučiausi labai silpna. Nesuprantu, ar aš esu gyva ar mirusi. Tas jausmas kai tu esi ir neegzistuoji...
Mane kankino alkis. Aš taip norėjau kažko užkąsti... Mane tai labai kankino.
Į kambarį įėjo kažkokia mergina:
-O, tu jau atsikėlusi.
-Kur aš? - paklausiau.
-Pas tau žinomus žmones. - atsakė mergina.
-Aš noriu valgyti... - pasakiau ir visur pradėjau žvalgytis.
Mergina tik nusišypsojo ir išėjo.
Mane krėtė drebulys, kankino nežmoniškas alkis ir iš proto vedė kažkokie garsai...

Mikaelsonų namai:
Rebeka atsikėlusi labai anksti nuėjo į Heilės kambarį, bet jos ten nerado.
-Heilės nėra! - suriko Rebeka.
Visi nieko nelaukdami susirinko į Heilės kambarį.
-Heilė gyva! Ji gyva! - džiaugėsi priėjęs prie Heilės lovos Elijus.
-Kur ji dingo? - susirūpinusi paklausė Rebeka.
-O mes jos vos nepalaidojom. - sarkastiškai nusijuokė Klausas ir išėjo iš kambario.
-Einu informuoti kitus, kad laidotuvių šiandien nebus. - pasakė Rebeka ir taip pat išėjo iš kambario.
Kambaryje vienas pasiliko Elijus.
-Kur tu esi Heile?.. - tyliai paklausė jis.

Heilė:
Alkis vis labiau didėjo. Nesupratau kas man darosi. Vienu momentu mane smarkiai pylė prakaitas, kitu krėtė nežmoniškas šaltis. Neiškentusi priėjau prie durų ir bandžiau jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos.
Kambaryje stovėjo veidrodis. Priėjusi prie jo pasižiūrėjau į save. Buvau visa išbalusi ir su trumpa suknele.
Išgirdau rakinamas duris. Į kambarį įėjo Tristanas ir ta mergina kuri buvo prieš tai čia atėjusi.
-Čia tu... - sukandusi dantis pasakiau.
-Heile, padėkok man, kad išgelbėjau tavo gyvybę. Aš pažadėjau sau, kad tu pakilsi kaip feniksas iš pelenų. Tu pakilai, bet tau reikia padaryti labai svarbų dalyką.
-Viskas aišku, tu pavertei mane dar didesne monstre... Tik klausimas kaip?
-Heile, tu būsi galinga, atkeršysi tiems kas tau padarė blogą... Būsi galinga ir galėsi pamatyti savo dukrelę...
-Mano dukrelė! - surikdama pertraukiau Tristaną, mano akyse pasirodė ašaros.
-Tavo organizme visados buvo mano kraujo. Aš jį tau įšvirkšdavau naktimis, kai tu miegodavai. Tu turėjai savo organizme vampyro kraujo, nes aš jau žinojau, kad tu mirsi. Dabar tau belieka pasirinkti gyventi ar mirti. - paaiškino Tristanas.
Į kambarį kažkoks vaikinas įvedė žmogų.
-Tau tereikia pasimaitinti... - pasakė Tristanas.
Aš su ašaromis akyse žiūrėjau į tą žmogų... Mane apėmė nevaldoma trauka. Girdėjau jo širdies plakimą, kraujas virė jo viduje. Net nepajaučiau, kaip atsirado mano iltys...
Tristanas paėmė mane už rankos ir pasakė:
-Aš tau padėsiu, tau bus drasiau.
Aš pasidaviau tam nelemtam potraukiui: įsisiurbiau į kaklą ir maitinausi.
Mane užplūdo visos emocijos kokios gali būti, pajaučiau euforiją, tokį gėrį pereinantį mano kūnu. Viskas pasikeitė. Dabar man niekas neberūpi.
-Kaip jautiesi? - paklausė Tristanas.
Aš priėjusi prie Tristano pilna pasigerėjimo pasakiau ir nusijuokiau:
-Puikiai.
-Nori pakartoti? - paklausė Tristanas.
-Noriu. - atsakiau.
-Bet vėliau Heile, aš tau parodysiu kaip reikia medžioti. Dabar man reikia sutvarkyti kelis reikaliukus. - pasakė Tristanas.
-Gerai. - pasakiau.
Visi išėjo iš kambario. Mano kambarys buvo labai tamsus. Priėjusi prie lango pradariau užuolaidą, bet iš karto pajaučiau saubingą deginantį skausmą savo rankoje. Aš surikau iš skausmo ir staigiai užtraukiau užuolaidą.
-Kas čia per velniava? - paklausiau žiūrėdama į savo ranką.
Aš išėjau iš kambario. Po visą namą pradėjau ieškoti Tristano.
Suradusi Tristaną svetainėje papasakojau apie tai. Jis man davė žiedą.
-Tai visiškai normalu Heile. - pasakė jis.
-Kodėl norėjai, kad aš gyvenčiau? - paklausiau.
-Nes tu man rūpi, o tie Mikaelsonai dėl tavęs nei trupučio nepajudino savo piršto. - atsakė Tristanas - Mes privalome jiems atkeršyti.
-Broliuk, kokie mūsų planai? - paklausė įėjusi į svetainę mergina.
-Jūs dar nesusipažinote, Heile, čia yra mano sesuo Aurora. Aurora, čia yra mūsų naujoji gyventoja Heilė. - supažindino mus Tristanas.
-Malonu susipažinti Heile. - nusišypsojo Aurora.
-Man tai pat. - pasakiau.
-Taigi, Heile, ką mes turime padaryti Mikaelsonams? - paklausė Tristanas.
-Atkeršyti. Atkeršyti taip, kad jie kentėtų. - pilna nepykantos pasakiau.
-Oho! Heile, taigi tu buvai Mikaelsonų pusėje. - nustebo Aurora.
-Kažkada ir jūs buvote jų pusėje. - nusišypsojau.
-Elijus yra mūsų kūrėjas, taigi nužudydami jį mes taip pat mirsime. - pasakė Tristanas.
-Mikaelsonai turi kuolą kuriuo galima nužudyti juos. Mano nuomone, reikia iš jų gražiai paimti tą kuolą. - pasiūliau įdėją.
-Čia turėsime pasitikėti tavimi Heile. - pasakė Tristanas.
-Ką? Mes negalime visiškai ja pasitikėti! Ji buvo neseniai Mikaelsonų pusėje! - įsižeidė Aurora.
-Aurora, Heilė jau priklauso man. Heile, kaip manai kokia suknelės spalva tinka Aurorai? - paklausė Tristanas.
-Raudona. - atsakiau.
-Man labiau prie širdies mėlyna. - pasakė Tristanas.
-Na, mėlyna gal geriau tiktų. - pasakiau.
Aurora iš pasigerėjimo paplojo.
-Ką aš turiu padaryti Tristanai? - paklausiau.
-Sugrįžti pas Mikaelsonus ir išvilioti iš jų tą kuolą. Elijus tavimi pasitiki, tai turėtų būti tau lengva tai padaryti.
-Gerai, bet tik iš po naktinės medžioklės. - sutikau.
Tristanas nusišypsojo.
Aurora šokinėjo iš džiaugsmo.

Mikaelsonų namai:
-Kur po velnių Heilė? - paklausė susinervinusi Devina.
-Arba ji gyva, arba ji mirusi. - atsakė Lidija.
-Jeigu ji mirusi, tai kur ji dingo? - paklausė Rebeka.
Elijus ir Klausas tylėdami sėdėjo svetainėje.
-Brolau, nejaugi dėl tos Heilės ant manęs taip ilgai pyksi? Ji atsikėlė ir išėjo visam laikui. Laikas pamiršti ją. - staiga pertraukė nejaukią tylą Klausas.
-Aš šiandien vakare išvykstu iš Naujojo Orleano. - pasakė Elijus.
-O kaip tavo Gia? Paliksi kaip dovaną man? - sarkastiškai nusišypsojo Klausas.
-Ne. - atsakė Elijus ir išėjo iš svetainės.
Klausas atsiduso ir pasiėmęs knygą, ėmė ją skaityti.

Heilė:
Su Tristanu nuėjome į klubą. Jis mane mokino medžioti. Man visa tai labai patiko. Pasimaitinau ir jaučiausi taip gerai kaip niekad.
-Heile, puikiai mokaisi. - pagyrė Tristanas.
-Ačiū. - padėkojau.
-Tereikia pradėti mūsų planą, žinai koks jis. - pasakė Tristanas.
Aš švelniai paglosčiau Tristano veidą.
-Žinau. Ar dabar pradėsime? - paklausiau.
-Būčiau labai laimingas, jeigu atkeršytume Mikaelsonams kuo greičiau. - pasakė Tristanas.
Mes grįžome į Tristano rūmus. Ten nusiprausiau, apsirengiau ir ėjau link Mikaelsonų namų.
Aš nesinaudojau vampyriška galia. Klausiau visko ką sakė Tristanas.
Pagaliau pasiekiau Mikaelsonų namus ir įėjau į vidų.
-Heile! - suriko Devina ir stipriai mane apsikabino.
Aš nieko nejaučiau tik apsikabinau ją atgal.
-Tu net neįsivaizduoji kaip visi skaudžiai išgyvenom dėl tavęs! - pasakė Lidija.
Prie manęs priėjo Elijus ir stipriai apkabinęs pasakė:
-Niekados niekados! Neprarasiu tavęs. Neleisiu sau prarasti tavęs.
Aš jį taip pat apkabinau.
-Elijau, dabar neišsineždinsi iš miesto. - nusišypsojo Klausas.
Elijus nekreipdamas dėmesio į Klausą, manęs paklausė:
-Heile, kur tu buvai dingusi?
-Aš kai atsigavau, aš nežinojau kur esu. Klaidžiojau visur, kol supratau, kad esu gyva. - atsakiau.
Svarbiausia dar labiau užsitarnauti jų pasitikėjimą ir stipriai smogti. Tristanas sakė: Grynakraujų silpniausia savybė - pasitikėjimas ir jausmai tau Heile...

*Nuotraukoje yra Aurora. Paspaudę ant paveikslėlio, pamatysite visą vaizdą.