Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Meilė ar kraujas?

Prausiausi po dušu... Esu priklausoma kraujui. Dabar tik kraujas mano galvoje. Aš nužudžiau daug nekaltų žmonių... tarp jų ir savo netikrą tėvą kuris mane užaugino...
Iš sielvarto atsitūpiau ir verkiau. Bėgantis vanduo man valė ašaras...
Atrodo, kad būtent per šią naktį, man atsiskleidė viskas. Atrodo, lyg viskas būtų susikaupę, o dabar viskas prasiveržę... Dabar aš monstrė. Nebe ta kuria buvau anksčiau.
Išėjau iš dušo ir nuėjau į savo kambarį.
Staiga mane suėmė nenumaldomas pyktis... aš viską pradėjau trankyti aplinkui. Ašaros liejosi ir aš negalėjau nusiraminti.
-Heile, neleisk sielvartui tavęs užvaldyti... Aš tau padėsiu susivaldyti. - pasakė Elijus atėjęs į mano kambarį.
Aš nusisukusi stovėjau ir verkiau:
-Dabar aš monstrė, aš ne motina... aš tokia kaip...
-Kaip mes... - užbaigė Elijus.
-Elijau, pažiūrėk į mane! Dabar aš ne tokia kokia buvau. Tu į mane žiūri ne į tokia kokia buvau... Dabar tu žiūri į mane kaip į monstre. Tik nemeluok Elijau... tik nemeluok.
Elijus tylėjo.
-Aš pasikeičiau prieš visus. Aš negaliu atsispirti net menkiausiam kraujo lašeliui! Kodėl mane taip baudžia? Kodėl aš tokia?! - isterikavau.
-Susidėti su Mikaelsonais, yra prakeiksmas. - įsikišo Klausas - Dėl viso to Heilė nekalta, o kalčiausias mano brolis Elijus Mikaelsonas. Jau nuo pat pirmų dienų aš variau Heilę iš namų. Dar tada kai ji buvo normalus žmogus, o Elijus jausdamas jai pačius gražiausius ir geriausius jausmus pasaulyje, ją vistiek čia apgyvendino.
-Čia mano kaltė... - pritarė Elijus.
-Ne, čia mano kaltė, kad aš pasidaviau savo vidiniams potraukiams... - pasakiau.
-Heile, tu vis kritai ir kritai Elijaus akyse. Elijus tau buvo ir yra tikroji meilė, bet dabar Elijui tu esi monstrė. Jis labai mėgsta tokias geraširdes ir už jį silpnesnes merginas... O tu... pažiūrėk į save Heile... Tu nebūsi taip išsvajotame Elijaus merginų saraše. Tatja, Selestė... - kalbėjo Klausas.
-O čia kalba Klausas kuris taip nori įgelti kiekvienam, kas nori Heilės. Taip, Heilė dabar yra monstrė, bet ji yra tokia kaip mes... Heile, tu dar iki šiol man daug ką reiški. Bet tu nebūsi tame saraše, nes tu nekrisi nuo mano rankos. - pasakė Elijus.
-Oh... Elijau, aš turėjau ne tą sąrašą galvoje, bet nesvarbu... vistiek nepagausi minties. - pasakė Klausas.
Man buvo jau koktu stovėti tame kambaryje, todėl nieko nesakiusi išėjau iš kambario ir savo hibridišku greičiu nulekiau į mišką. Atsisėdusi ant žemės žiūrėjau į dangų ir vėl... vėl verkiau...
Staiga pajutau kažkieno žingsnius.
Atsisukusi pamačiau stovintį jauną vaikiną.
-Panele, ar jums viskas gerai? Gal jūs čia pasiklydote? - klausinėjo jis.
-Geriau eik iš čia... - sumurmėjau.
Man vėl kilo nežmoniškas noras pasimaitinti iš jo... vėl tas pats jausmas...
-Kas jums? - neatstojo jis.
Aš nieko daugiau nelaukusi ir pasidavusi savo inkstintams maitnausi iš jo. Jis priešinosi ir rėkė kiek galėdamas...
Staiga prie manęs atsirado Elijus.
-Stok Heile! - suriko jis.
Aš atsisukau į jį, stipriai laikydama tą žmogų.
-Privalai susivaldyti Heile... Nepasiduok tam kas tave valdo... Tu ir tavo vampyrizmas yra atskira. Atskirk tai... Heile... įsiklausyk į savo jausmus, žiūrėk į mane ir kontroliuokis. Aš irgi toks kaip tu Heile. Tu tokia kaip aš. Mes abu esame vienodi. Aš kontroliuojuosi, gali tai padaryti ir tu. Paskandink savo demonus... - kalbėjo Elijus.
Aš žiūrėjau į Elijų.
-Bet mano demonai moka plaukti... Tu kažkada labai seniai sakei tai, o mes esame vienodi... - pasakiau.
-Ne Heile. Mes visi galime paskandinti savo demonus. Tada kalbėjo mano vampyriškoji pusė. Heile, tu turi jausmus. Tu verki, juokėsi, džiaugiesi, liūdi... Tu kremtiesi tada, kai nužudai žmogų... Kntroliuokis Heile... paskandink savo demonus... - pasakė Elijus.
Aš ilgai žiūrėjau į Elijų vis dar nepaleisdama to žmogaus. Mano viduje dėjosi keisti dalykai... Priešinosi blogis ir gėris... Nesuvokiu ką darau... Lyg įsižiebė viltis, bet po akimirkos ji užgęso... Aš velniškai greitai užbaigiau žmogaus kančias išsiurbdama paskutinį kraujo lašą iš jo ir dar nusukdama jam sprandą.
Mane užvaldė euforija. Jaučiau tokį malonumą...
-Tu pasidavei Heile... - pasakė Elijus.
Atsisukusi į jį, aš suvokiau ką padariau.
-Ne... - ištariau.
-Heile, aš tave pažinojau kaip nepasiduodančią... bet dabar... tu pasidavei.
-Elijau, man buvo begalo sunku!
-Heile, aš suprantu, kad kontroliuotis yra sunku. Aš pats tą patyriau...
-Ką man daryti Elijau?! Ką daryti? Aš negaliu kontroliuotis! Aš to negaliu padaryti! Aš išvemiu kraują iš maišelio... Aš privalau maitintis, bet aš nenoriu būti tokia monstre kaip tu Elijau ar kaip Klausas ir Rebeka! Aš noriu būti žmogumi! Laisvu, nesikontroliuojančiu žmogumi! Aš to pasiilgau Elijau! - pratrūkau verkdama.
-Heile, šįkart tu turi rinktis... Meilė ar kraujas. Meilė šeimai ar kraujas žudant nekaltus žmones... - rimtai pasakė Elijus ir nuėjo tolyn.
-Dabar aš įsitikinau Elijau, kad prieš tavo akis esu siaubūnė ir pabaisa... - pasakiau ir atsiklaupiau prie to žmogaus lavono...

Hello! Dabar kreipiuosi į jus! Oficialiai tvirtinu, kad ši trečioji dalis yra apskritai paskutinė. Taigi, norėčiau jūsų pagalbos (jeigu čia yra skaitančių šią istoriją :D) Tai va... Esu sugalvojusi kelias pabaigas ir norėčiau, kad išrinktumėt kokia pabaiga labiausiai tiktų šiai istorijai:
A) Atsitinka įvykis kuris sukrečia visus šios istorijos skaitytojus (sorry negaliu atskleisti...).
B) Heilė priverstinai turi pamiršti Elijų ir susituokia su Klausu dėl judviejų dukros Vilties.
C) Heilė "susiburkuoja" su Elijumi ir pasiėmusi Viltį kartu su Elijumi pabėga nuo Klauso iš miesto.
P.S Ačiū, kad skaitot šitą šūdą! Bučkis! ❤❤❤