Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Siaubinga Stefano klaida

Pavalgiusi, išėjau į lauką pasivaikščioti, bei prajudinti kojas. Išėjusi į lauką vaikščiojau tomis vietomis, kur kadaise vaikščiojau aš kartu su Stefanu...
Čia jis pasakė, kad mane myli... Ir iš kur aš galėjau numanyti, kad jis tada melavo? Dar tas vėrinys ant kaklo su verbena nuo vampyrų. Įdomu, kur jis dabar?
Gal man atkeršyti Stefanui? Bet negaliu... aš pati su juo elgiausi kiauliškai...
Atsisėdau lauke ant suoliuko.
Dabar likau viena kaip pirštas... Aš pati to norėjau.
Mane stebina mano ramumas po išsiskyrimo su Stefanu, po naujienos, kad laukiuosi ir po to, kai sužinojau, kad mirsiu gimdydama... Bet kai pamatau Elijų... mano būsena pasikeičia.
Aš atsidusau. Čia tiek daug pasakyto melo tą vakarą, kai mane užkalbėjo Rebeka.
Pajutau ašaras akyse. O ne, aš vėl verksiu...
-Stefanai... - atsidusau ir užsimerkiau - Po velnių, aš įrodysiu tau, kad gyvenu dar geresnį gyvenimą be tavęs.
Aš atsistojau ir ėjau namų link.
Rytoj sudeginsiu visus prisiminimus apie Stefaną. Neliks nieko. Neliks visiškai nieko.
Parėjusi namo nuėjau į savo kambarį. Atsisėdusi ant lovos žiūrėjau į vieną tašką.
Į mano kambario duris kažkas pasibeldė.
-Heile, pas tave kai kas atėjo. - pasakė Elijus.
Aš labai nustebau. Tai buvo netikėta.
Nieko nesakiusi greitai išėjau iš kambario ir ėjau link lauko durų.
Atėjusi pamačiau stovintį Stefaną.
Aš visa sustingau... Kaip jis drįsta čia pasirodyti?
-Heile, aš pasiilgau tavęs. Noriu, kad grįžtum. - pasakė Stefanas.
Mano akyse pasirodė ašaros.
-Ateini čia ir pasakai, kad pasiilgai ir nori manęs. O kaip aš Stefanai? O kaip mano gyvenimas po tavęs? Tu net nežinai, ką aš iškentėjau...
-Tu negalėjai nieko kentėti, nes manęs nemyli.
-Stefanai! Ką tu kalbi?! Tu pats sakei, kad nemyli manęs. Aš visą tą laiką mylėjau tik tave! Aišku, tikėjau tavimi, nes tu man atleidai už visa tai ką padariau... - kalbėjau su ašromis akyse.
-Heile, aš atleidau tau. Dabar tavo eilė. - pasakė Stefanas.
-Stefanai, be meilės nieko negali būti. Jeigu tu manęs nemyli nieko nebus...
-Aš myliu tave Heile. Tik tu manęs ne.
-Stefanai, mes elgiamės kaip darželinukai. Tu pats iš savo lūpų man pasakei "Nemyliu tavęs Heile." net tris kartus, ar to man neužtenka? Aš to tau niekada nebuvau pasakiusi. Su tavimi pykomės, ginčydavomės, bet niekada, niekada nesakiau, kad tavęs nemyliu. - kalbėdama valiausi ašaras.
Stefanas nuleido galvą. Jis taip pat verkė.
-Tu net netikėjai manimi tą vakarą, kai mane užkalbėjo Rebeka, netikėjai tada, kai mes vaikčiojome Mikaelsonų sode, netikėjai tada, kai bučiavau tave, netikėjai tada, kai maldavau Klauso, kad jis išgelbėtų tave nuo mano įkandimo... Netikėjai net tada, kai verkiau pamačiusi tave ir Eleną... Tu net dabar manimi netiki... Kaip reikėjo tave įtikinti, kad myliu? - kalbėjau nesulaikydama visų savo ašarų...
-Aš myliu tave Heile! - verkė Stefanas.
-Stefanai, tu manimi netiki... Net netikėjai manimi kai garsiai išrėkiau: "Myliu tave Stefanai!" Mikaelsonų sode.
-Aš tikiu tavimi Heile! Aš tikiu tavimi! Aš tave myliu! - rėkavo ašarodamas Stefanas.
-Atleisk Stefanai, bet šįkart aš nebetikiu tavimi... - kūkčiodama pasakiau ir nuėjau.
Stefanas pasiliko stovėti už durų. Taip verkiant aš jo niekada nemačiau...
Rebeka stovėjo svetainėje ir valėsi ašaras. Turbūt klausėsi visko...
Aš nubėgau laiptais į viršų ir užsidariusi kambaryje pradėjau stipriai verkti. Aš Stefaną myliu ir tik išsiskyrusi su juo tą pastebėjau.
-Viskas baigta... viskas baigta... - kartojau sau ir rinkau visus su Stefanu susijusius daiktus.
Tuos daiktus mečiau į dėžę. Rytoj nieko nelaukusi sudeginsiu juos...
Verkiau "kruvinomis" ašaromis. Aš negalėjau patikėti, kad viskas baigta.
Į rankas paėmiau mudviejų įrėmintą nuotrauką:

Aš užsimerkiau ir užverčiau galvą į viršų.
Aš verkiau... grubiai numečiau tą nuotrauką ant lovos. Skausmas buvo nežmoniškas... Visa tai buvo nežmoniška... Aš netikėjau, kad visa tai pasibaigs...
Staiga man stipriai suskaudo pilvą. Aš net sudėjavau iš to skausmo... Aš susiriečiau į kamuoliuką ir sedėjau ant grindų...
Kažkas įėjo į mano kambarį. Tai buvo Rebeka. Ji mane stipriai apsikabino.
-Nepergyvenk dėl to šūdžiaus. - pasakė ji.
-Negaliu Rebeka. Man taip skauda iš vidaus. - apsiašarojusi pasakiau.
-Aš tau padėsiu Heile. Aš tau padėsiu, pažadu... - sušnibždėjo Rebeka.
Aš toliau verkiau ir skausmas pilve man išnyko, bet širdyje ne...
-Heile, ar gali patikėti, kad aš taip pat verkiu? - pažiūrėjo į mane pasiašarojusi Rebeka.
Aš žiūrėjau į ją.
-Heile, tu gali patikėti, kad galingiausia pasaulyje grynakraujė vampyrė verkia. - šyptelėjo Rebeka.
Aš pro ašaras šyptelėjau taip pat.
-Tu stipri. Tu iškentėjai viską. Tu išgyvensi ir parodysi jam jo paties vietą! - energingai pasakė Rebeka.
-Bet aš jį myliu, Rebeka!
-Heile atsigulk į lovą, aš tau kai ką papasakosiu. - paliepė Rebeka.
Aš atsiguliau į lovą, Rebeka laikė mano ranką.
-Heile, tu įsimylėsi kitą. Tau niekas netrukdys jį mylėti. Tu gyvensi su tuo žmogumi ilgai ir laimingai. Tu nepatikėsi manimi, bet tai bus tiesa.
-Rebeka, mano gyvenimas lyg šūdo krūva, neleidžia nieko pradėti iš naujo. Aš niekada nebūsiu laiminga.
-Heile, tu būsi laiminga. Aš tai žinau. - pasakė Rebeka.
-Dabar aš niekeno nemylima, pamiršta ir niekam nereikalinga... Daugiau nejausiu tokios meilės kaip Stefano.
-Heile, tu esi mylima mūsų visos šeimos, netgi Klauso...
Aš atsidusau ir užsimerkiau.
Rebeka nutilo. Aš užmigau.
-Tave labai myli vienas padaras, kuris dėl tavęs visados pasiaukos. Visados mylės tave stipriau už bet ką. Ir jo meilė yra dar stipresnė už Stefano. Tik tu pati to nesupranti... - pasakė Rebeka ir išėjo iš kambario...

Rebekos ir Elijaus pokalbis svetainėje:
Rebeka nusileido laiptais į apačią ir nuėjo į svetainę.
-Kaip ji? - paklausė susirūpinęs Elijus.
-Viskas gerai. Miega dabar. - atsakė Rebeka.
Elijus atsiduso ir nusiramino.
-Tu verkei Rebeka, kai klauseisi judviejų pokalbio. Kodėl?
-Man labai gaila Heilės... Man siaubingai šiuo metu gaila Heilės... - atsakė Rebeka.
Elijus jau ėjo iš svetainės, bet sustojo ir nusisukęs pasakė rebekai:
-Perkandai tu mane Rebeka...
Jis išėjo.
Rebeka nusišypsojo.