Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Laiškas į ateitį

Praėjo keturi mėnesiai. Per visą tą laiką visiškai nieko nenutiko. Tristanas nė karto nepasirodė, mūsų nepuolė raganos...
Jaučiu tik vieną, nėštumas artėja... Jau šeštas mėnuo, bet jaučiuosi, lyg būčiau devintame mėnesyje...
Gydytojas stebisi, kad mano vaikas labai greitai vystosi. Aš atsidūstu - juk jis stebuklingas...
Elijus jau keli mėnesiai išvažiavęs su Gia, Rebeka visą tą laiką bendravo su manimi ir man padėjo dėl mano isterijų, užplūdus prisiminimams apie Stefaną...
Klausas visiškai atsiribojęs. Jis užsidaręs savo kambaryje piešia kažkokius paveikslus.
Atrodo, lyg esu įstrigusi kažkokiame pasaulyje. Įstrigusi tarp kažkokų sienų.
Dabar žinau tik vieną... aš privalau nugyventi tas paskutines savo dienas laimingai su draugėmis ir prisipažinti Elijui apie savo jausmus...
-Heile! - suriko Rebeka - Ką nori veikti?
Aš išsigandau.
-Rebeka! - nusijuokiau.
-Ups! - nusijuokė Rebeka.
-Išgasdinai mane... - nusišypsojau.
-Netyčia. - nusijuokė Rebeka - Na, ką nori veikti Heile?
-Gal šiandien tu, Lidija, Devina ir aš nueitume į kokį prašmatnų restoraną? - pasiūliau.
-Puiku! Man tinka! - sutiko Rebeka.
Aš nusišypsojau.
-Bet... Kokia proga? - paklausė įtariai Rebeka.
-Šiaip. - atsakiau.
Rebeka nuėjo.
-Aš pasiūlysiu ir joms! - surikau.
-Gerai! - suriko Rebeka.
Aš tuojau pat puoliau skambinti Devinai, vėliau Lidijai. Jos abi sutiko!
Baigusi pokalbį sedėjau ant lovos ir šypsojausi. Kadangi susitarėme susitikti 6 valandą vakaro, tai dar daug turėjau laiko.
Nuėjau prie veidrodžio. Pažiūrėjau į save. Mano pilvukas jau gerokai didelis... Kažkodėl nusijuokiau.
Kažkas pasibeldė į mano kambarį.
-Užeikit! - surikau.
Į kambarį įėjo Klausas.
-Wow! Kažkas pagaliau išėjo iš savo kambario... - ironiškai nustebau.
-Heile, tu gal nežinai to, bet aš piešti pradedu prieš ateinant kažkokiai katastrofai. - rimtai kalbėjo Klausas.
-Ir kokia ta katastrofa? - paklausiau.
-Nežinau, bet aš labai pergyvenu dėl mūsų dukrelės. Tai kas ateina, gali baigtis labai liūdnai... - pasakė priėjęs prie manęs Klausas.
-Nesibaigs liūdnai. Klausai, mes visi kovosim už ją. Aš pažadu, kad nesitrauksiu niekur iki paskutinio kraujo lašo. - pažadėjau.
-Heile, aš taip pat kovosiu už mudviejų dukrą ir niekur nesitrauksiu iki paskutinio kraujo lašo. - pažadėjo Klausas.
Aš vis dar turiu vilties, kad liksiu gyva... kad ginsiu savo dukrą... aš žinau, kad liksiu gyva.
-Heile, tai kas mūsų laukia... Mes turime būti stiprūs ir... - kalbėjo Klausas.
Staiga pajutau kažką...
-Oj... - nusišypsojau.
-Ji sujudėjo? - su džiugesiu paklausė Klausas.
Aš linktelėjau ir nusijuokiau.
Klausas žiūrėjo į mano pilvą ir šypsojosi.
-Dėl to aš kovosiu. - sušnibždėjo Klausas.
Aš šypsojausi...
Klausas išėjo iš kambario. Aš atsisėdau prie stalo savo kambaryje ir pradėjau rašyti mūsų dukrai laišką:
Mažoji mano dukrele... Dabar nežinau koks tavo vardas bus, nežinau kada tu perskaitysi šį laišką, nežinau kaip atrodai, bet spėju, kad esi panaši į mane... Žinau tik vieną, kad tu man pati brangiausia pasaulyje. Nors dabar tu visai mažytė ir esi mano įščiose, užaugusi tu paskaitysi šį laišką, gal ne pati, galbūt tau paskaitys tavo tėvelis, gal tavo gerasis dėdė Elijus, gal tavo teta Rebeka... Nors aš būsiu kažkur, visada žinok, aš būsiu su tavimi. Visada. Negraužk savęs, dėl visko... Tu niekada nebuvai ir nebūsi kalta. Aš žinau, kad būsiu tavo sapnuose ir ten papasakosi savo nutikimus mokykloje, universitete, gyvenime... Noriu pasakyti, kad būtum stipri. Kovotum su savo priešais, mylėtum ir gerbtum savo tėvą, atsirinktum savo tikrus draugus kaip darė tavo mama. Nors ir nebūsiu šalia tavęs... visada žinok... kad tu išliksi mano brangiausia ir geriausia dukryte...
-Tavo mama.
Su ašaromis akyse įdėjau lapelį į voką ir užrašiau:
Atidaryti tada, kada kils klausimas "kur mano mamytė".
Nusišypsojau užrašiusi tokį užrašą...
Atidariusi spintą įkišau laišką prie to kuolo ir švarko.
Aš vis dar turiu vilties, kad gyvensiu, bet atsarga gėdos nedaro...
Atėjo 5 valanda vakaro... Pradėjau ruoštis. Apsirengiau paprastai. Nežinau kodėl, bet visada norėjau pavalgyti prašmatniame restorane visiškai neišsipuščiusi ir su draugėmis. Visgi prieš mirtį reikia padaryti tai, apie ką visada svajojai... Nors čia ne svajonė, bet noras linksmai praleisti laiką su draugėmis.
Nusileidusi laiptais į apačią laukiau Rebekos, bei atvykstančių Devinos ir Lidijos.
Po kiek laiko jau visos važiavome į restoraną.
-Truputį keista, kad būsime be išdidžių vaikinų palydos. - nusivylė Lidija.
-Lidija, bent šiandien būkime vienišos damos. - nusišypsojau.
Lidija tik atsiduso ir nieko nesakė...
Nuvykusios į restoraną užsisakėme maisto.
-Smagu visai ramiai kalbėtis, rami muzika, aplinkui išsilavinę žmonės. - pasakė Devina.
-Tikrai taip. - sutikau.
-Ahh... atsimenu senesnius laikus... 4 dešimtmetis, 5... 6... Tie laikai buvo tokie smagūs... - su nuostalgija atsiduso Rebeka.
Mes visos įdėmiai pažiūrėjome į Rebeką.
-Taigi žinote kas aš. - nusijuokė ji.
-O kaip tau šie laikai? - paklausė Lidija.
-Muzika nekokia, bet žmonės, apranga ir technologijos - tikras rojus! - atsakė Rebeka.
Mes nusijuokėm.
-Rebeka, rimtai? Tau nepatinka šiuolaikinė muzika? - nustebo Lidija.
-Taip. - atsakė Rebeka...
Toliau mes juokavom ir smagiai šnekučiavomės...
-Heile, ar tu planuoji susirasti vaikiną? - paklausė Lidija.
-Užtenka. - atsakiau.
-O tas vaikinas klube? - paklausė Devina.
-Tristanas. Su juo nieko negali būti, nes jis tiesiog atsitiktinis ir Mikaelsonų priešas iš senų laikų. - atsakiau.
-Priešas iš senų laikų? - nustebo Lidija.
-Dar vienas vampyras... - atsiduso Devina.
-Jis nori mums atkeršyti ir sužlugždyti mūsų šeimą. Per visą tą laiką ieškojau jo, bet nieko. - pasakė Rebeka.
-Dabar svarbiausia laukti jo pasirodant ir jį patį sužlugdyti. - pasakiau.
Pabuvusios restorane, jau parvykome namo. Grįžusios, radome pargrįžusi Elijų.
-Elijau! - apsidžiaugusi suriko Rebeka ir pripuolusi stipriai apsikabino jį.
Aš nuėjau į savo kambarį. Norėjau išlikti nepastebėta.
Nuėjusi į kambarį atsisėdau ant lovos ir nusimoviau batus.
Staiga kažkas pabeldė į duris.
-Užeikite! - užrikau.
Į kambarį įėjo Elijus. Aš tikėjausi, kad ateis Rebeka...
Aš tylėjau ir nekreipiau į jį dėmesio.
Prie manęs priėjo Elijus ir švelniai palietė mano petį.
Nesuprantu... kam to reikia...
-Heile... - pasakė Elijus.
Aš atsisukau:
-Ak, taip Elijau... Turbūt smagiai praleidai laiką. Mes laikėmės gerai be tavęs. Tristano nebuvo.... ir...
Mane pertraukė Elijus:
-Tristanas. Kokį įspūdį susidarei apie jį?
-Elijau, jis nori jums atkeršyti...
-Aš klausiu kokį įspūdį susidarei apie jį?
-Protingas, pasitempęs, senamadiškas ir labai kerštingas, bet man jis pasirodė labai malonus.
Elijus klausėsi nuleidęs galvą.
-Elijau, nežinau ko tu nori iš manęs, bet jaučiuosi kaip kažkokioje apklausoje...
Elijus jau ėjo link durų, bet staiga atsisuko, priėjo prie manęs ir pabučiavo.
-Heile, prašau, pažadėk man, kad mes kartu kovosime prieš jį. - sušnibždėjo jis.
Aš šiek tiek įsižeidžiau...
-Elijau, jau kalbėjom, kad mes turime apsispręsti... Aš buvau apsisprendusi ir tu jau esi taip pat apsisprendęs. Kalbant apie Tristaną, aš pažadu, kad kovosiu su juo už savo dukrą, už jos tėvą, dėdę ir tetą.
-Labanakt Heile. - pasakė Elijus.
-Labanakt. - pasakiau aš.
Elijus jau ėjo iš kambario.
-Elijau... - pasakiau.
Jis atsisuko.
-Aš turiu tau kai ką. - pasakiau ir nuėjau prie spintos.
Iš spintos ištraukiau kuolą ir padaviau jam:
-Visų pirma, tai ne mano nuosavybė, visų antra, jūs nekrisite nuo mano rankos.
-Ačiū Heile. - padėkojo Elijus ir išėjo.
Aš atsidusau ir atsiguliau į lovą. Ilgai galvojau apie viską... Aš nenoriu dar mirti.