Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Diena po negandų

Sėdėjau svetainėje ir laikiau ant savo rankų Viltį.
-Aš gyvenau gyvenimą be tėvų, tik tu vienintelė likai man šeima... - pradėjau kalbėti, bet nutilau, nes pajutau kaip man už nugaros stovi Klausas.
-Mūsų mažoji princesė... - pasakė jis.
Aš atsidusau:
-Žinai Klausai, aš pavargau nuo tos tavo nuotaikų kaitos...
-Ne Heile, į žodį mūsų neįtraukiau tavęs. - nusišypsojo Klausas.
-Tada gerai, nes Viltį turiu tik aš viena. - nusišypsojau.
-Tik pabandyk... tik pabandyk ją su kažkuo kitu dalintis... Būsi lavonas. - pagrasino Klausas.
-Aš ją pagimdžiau, todėl, kad ir kaip bebūtų gaila, Viltis sutiks su manimi ir mano sąlygomis. - pasakiau ir išėjau laikydama rankose Viltį iš kambario.
-Gailiuosi, kad iš viso tave išgelbėjau! - suriko Klausas.
Aš nebekreipiau dėmesio.
Staiga sulaukiau skmbučio. Tai Lidija!
-Labas Lidija! Pasiilgau! - pradėjau rėkauti į telefoną kaip beprotė.
-Aš taip pat tavęs... džiugu, kad viskas taip gerai išsispręndė! Noriu tave pasikviesti pas save... Būsiu aš, mano naujasis vaikinas, Devina ir Kolas. - pakvietė mane Lidija.
-Čia kaip trigubas pasimatymas. - sumurmėjau.
-Taip Heile... bet mes tavęs labai pasiilgome! Mes norime smagiai pabendrauti, nesvarbu, kad tu būsi be vaikino! - pasakė Lidija.
-Aš taip pat noriu, bet visi... - pradėjau.
-Nekreipk dėmesio! Aš suprantu, kad tu vieniša ir šiuo metu nerekomenduočiau susirasti antrą pusę, beeet ramiai pasiplepėti... aš pristatysiu tau savo naują vaikiną ir smagiai praleisim laiką! - entustiaztingai kalbėjo Lidija.
-Įkalbėjai mane Lidija. - pasakiau.
-20:00 vakaro turi būti jau pas mane. - pasakė Lidija.
-Gerai... - pasakiau ir baigiau pokalbį.
Iš tikrųjų aš žinau kaip ten viskas atrodys... Aš nesikremtu, kad esu vieniša, bet... man ten bus nepatogu.
Pasiėmiau iš spintos drabužius su kuriais eisiu ten. Labai nesipuošiu - džinsai, bliuskutė ir odinė striukė... ko dar daugiau reikia?
Vėliau, žaidžiau su Viltimi. Su ja pražaidžiau kokias dvi valandas.
Galiausiai ją pamaitinau ir paguldžiau pietų miego.
Pati nuėjau pavalgyti.
Virtuvėje išvydau Rebeką, ji jau buvo paruošusi pietus.
-Valgysim valgomajame kaip visa šeima kartu! - pasakė Rebeka kai atėjau į virtuvę.
-Tave jau prikėlė! - nustebusi apsidžiaugiau.
-Tikrai taip ir už tai dėkokime Elijui, jis ištraukė durklą. O tu varysi pas Lidiją? - paklausė Rebeka.
-Oh... tai tu girdėjai visą tai...
-Galiu paguosti, kad girdėjau ne viską. Ir galiu išreikšti savo nuomonę. - pasakė Rebeka.
-Bet esmę pagavai. - nusijuokiau.
-Heile, aš manau, kad tokie dalykai kai esi vieniša gali skaudinti... bet... - pradėjo Rebeka, bet aš ją pertraukiau:
-Ne, tik aišku bus man nepatogu, o neskaudu, nes per šiuos metus... aš pamačiau visko.
-Bet nesvarbu visa tai patogu ar ne. Pabūsi su Lidija ir Devina. Tokios dienos būna retos ir nesvarbu kaip jausiesi, svarbu, kad pabūsi su jomis! - pabaigė Rebeka.
-Tikrai taip Rebeka. - pritariau jai.
Aš nuėjau į valgomąjį. Jame prie stalo sėdėjo Frėja.
-Frėja, kaip jautiesi? - paklausiau.
-Gerai, tik reikia man pasistiprinti. - nusijuokė ji.
-Sunku tau gyventi čia, kai visi girdi ką kalbi su telefonu ir visą kitą. - pasakė Frėja.
-Sunku buvo kai buvau žmogus, bet kai pati pradėjau girdėti viską tai jau suprantu juos visus...
-Tai nieko priprasiu... - sumurmėjo Frėja.
-Tu čia gyvensi? - paklausiau.
-Taip.
-Sveikinu Frėja! - stipriai ją apsikabinau.
-Ačiū! - padėkojo ji.
Į valgomąjį atėjo Klausas ir Elijus.
Jie taip pat prisėdo prie stalo.
-Šiaip Viltis taip pat yra šeimos narė. - pasakė Klausas.
-Tą žino visi. - pasakiau.
-Ji turėtų būti kartu su mumis.
-Ne, nes ji jau pavalgė ir dabar miega.
-Nesistenk atplėšti jos nuo šeimos.
-Klausai, nori naujieną pasakysiu? Aš nesistengiu! - sarkastiškai pasakiau.
-Tu bjauri motina... - sumurmėjo Klausas.
-Susirask naują, bet tada Vilties nematysi. - nusišypsojau.
-Baikit pyktis... - įsikišo Elijus.
-Vakare niekur neisi! - užriko Klausas.
-Neuždrausi man! - užrikau.
-Baikit! - užrėkė Frėja.
Staiga mums abiems beprotiškai pradėjo skaudėti gerkles.
Frėja panaudojo prieš mus burtą.
Skausmas baigėsi. Mes nutilom.
Į valgomąjį atėjo Rebeka nešdama valgius.
-Aš tau padėsiu. - pasisiūlė Elijus.
Jau po 5 minučių valgiai buvo sunešti ir visi valgė.
-Džiaugiuosi, kad esame kartu. Dėkoju Elijui, kad jis supranta mane ir neleidžia man gulėti 50 metų padurtai. - pasakė Rebeka.
Visi jai pritarė, tik Klausas tylėjo.
-Dabar visiems desertas - kraujas iš maišelio. - pasakė Rebeka ir nuėjo.
-Išskyrus man. - nusijuokė Frėja.
-Heile, tu eini trigubą pasimatymą. Tiesa? - pradėjo Klausas.
-Tavęs tai neturėtų dominti. - sumurmėjau.
-Kodėl? Mes turime bendrą vaiką, todėl ten eisiu kartu su tavimi. - nusišypsojo Klausas.
-Žinai, tavęs ten niekas nekvietė. - suraukiau antakius.
-Žinai, tu turėsi eiti pėščiomis, o už lango lyja...
-Žinai, kad tuo metu nelys ir aš nupėdinsiu ten.
-Žinai, kad tu manęs neatsikratysi... - pasakė Klausas.
-Gerai, gali eiti, bet būsi pristatytas kaip beprotis ir beje, neįeisi į Lidijos namus. - plačiai nusišypsojau.
-Tai gerai Heile. - pasakė Klausas.
-Nesuprantu, kokią prasmę turi tas ėjimas į tą pasimatymą... - atsidusau.
-Sudirbti tave prieš visus. - ramiai atsakė Klausas.
-Oh... tiesiog tau nepavyks.
-Pavyks brangute, pavyks. - pasakė Klausas.
Iš tiesų mano viduje virė pyktis.
Rebeka atnešė mums kraujo maišelių.
Paragavusi vos neapsivėmiau... nesuprantu, kažkodėl tas kraujas buvo man šlykštus.
Truputį išgėrusi kraujo, kažkodėl pasijutau blogai.
Nieko niekam nesakiusi nubėgau į tualetą ir išvėmiau visą kraują...
Išsivėmusi nebegrįžau atgal į valgomąjį.
Nesuprantu, kodėl man netinka tas kraujas?
Daugiau nekreipusi dėmesio persirengiau ir jau ruošiausi vakarui pas Lidiją.
-O tu jau pavalgei? - paklausė Elijus.
Jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo mane.
-Taip. - atsakiau.
-Keista, nes išbėgai iš valgomojo kaip žaibas...
Nežinau, ar man sakyti ką nors apie tai, kad aš negaliu maitintis iš maišelio...
-Klausas... jis mane nervina... bet viskas gerai. - iš dalies pamelavau.
-Heile, nežinau kaip pasakyti, bet jis yra tavo vaiko tėvas. Dėl Vilties tiek jis, tiek tu turite pasistengti.
-Aš žinau tai Elijau, bet jis manimi nepasitiki. Aš stengiuosi prisitaikyti ir parodyti tikrąją save, bet jis tiesiog nepasitiki manimi. Aš juo nepasitikiu taip pat, nes jo nuotaikos kaita, tas noras nužudyti mane... aš tiesiog... negaliu. Stebiuosi, kad išvis dėl jo stengiuosi. - pasakiau.
-Klausas yra Klausas. - atsiduso Elijus ir paėmė mano ranką - Tu ištversi Heile...
-Žinai kas yra absurdiškiausia Elijau? - paklausiau.
-Kas? - paklausė Elijus.
-Norėti kažko ir to negauti... - atsakiau.
Elijus paleido mano ranką.
-Kartais turime ignoruoti savo vidinius troškimus. - pasakė jis ir apsisukęs ėjo link durų iš kambario.
-Elijau... - tyliai pasakiau.
Elijus atsisuko ir žiūrėjo į mane.
Aš tiesiog stovėjau ir tylėjau.
Į kambarį be pasibeldimo įėjo Klausas.
-Aš paliksiu jus vienus. - pasakė Elijus ir išėjo.
-Ko nori? - paklausiau Klauso.
Klausas priėjo arčiau manęs.
-Ką jis tau pasakė? - paklausė Klausas.
-Turėjai išgirsti. - atsakiau.
Klausas truputį patylėjo ir pasakė:
-Laikas ruoštis.
-Geras erzinimo planas, Klausai. Nesuprantu, ką tu nori tuo pasiekti? - susinervinau.
-Heile, visą tai darau, kad galėčiau papasakoti Vilčiai, jog mes abu kažkada kažką veikėme. - pasakė Klausas.
Aš tik atsidusau:
-Ah... vėl ta tavi nuotaikų kaita ir nesuvokiamas elgesys Klausai. Jau įgryso visa tai man.
Klausas tylėjo.
-Tau turėtų būti nenuostabu, kad tavimi nepasitikiu. - pasakiau.
Klausas vis tiek tylėjo.
-Apsispręsk Klausai ko nori... - sumurmėjau.
-Absurdas norėti kažko ir nieko negauti? - paklausė Klausas.
-Tu Klausas Mikaelsonas. Tu taigi gauni viską. - pavarčiau akis.
-Ne viską mažoji vilke... Ne viską... - pasakė Klausas.
Aš pažvelgiau į jį. Daugiau nieko nesakiau.
Klausas giliai atsiduso ir išėjo iš kambario.