Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Tyla pasakanti viską

Mikaelsonų namai buvo paskendę tyloje. Net mažoji dukrelė tylėjo... Niekas nevalgė, niekas nesėdėjo svetainėje... Atrodo viskas numirę. Viskas visiškai numirę.
Devina ir Rebeka nuvedė Lidiją į Heilės kambarį. Lidija pamačiusi Heilę, puolė į isteriką:
-Aš buvau jos draugė! Aš su ja neatsisveikinau!
Devina ir Rebeka tylėjo. Jos net nebeverkė. Jos neturėjo jokių emocijų. Tos emocijos numirė...
Elijus, Gia ir Klausas tylėdami valgė pusryčius.
-Negali viskas mirti kartu su Heile. - pasakė Gia.
Klausas ir Elijus nieko daugiau nesakė.
Iš tikrųjų viskas mirė. Mirė emocijos, garsai, meilė, bendri išgyvenimai ir viltis.
-Heilė mirė vis dar neišrinkusi savo dukrai vardo, nesužinojusi savo praeities, neišgirdusi savo dukrelės pirmojo žodžio. Dieve, ar taip teisinga? - pasakė Devina.
-Nebetikiu niekuo... - pasakė Lidija.
Gia išėjo iš valgomajo.
-Klausai, tu dėl visko kaltas. Tu siekei sužlugdyti ją, bet visiškai nužudei mūsų brolišką sąjungą. Niekada tau neatleisiu! Tu žinojai, kad aš ją myliu, žinojai, kad ji mirs! Ir tą dieną tu tylėjai ir toliau tyčiojaisi! Mes ne broliai Klausai. - pasakė Elijus.
-Tu tampaisi su Gia! Ir tau liežuvis apsiverčia pasakyti, kad ją myli?! Elijau, tu didesnis šiknius esi! - užrėkė Klausas.
Elijus nutilo.
-Tu nori, kad aš ją sugražinčiau. Tu neįsivaizduoji, kaip pats jaučiuosi! - pasakė Klausas stipriai kumščiu trenkęs per stalą.
Elijus sukandęs dantis stebėjo Klausą.
-Dabar tu tyli. Tu pasirinkai Gią. Ko tu dabar nori? Gal pabandom pažiūrėti kaip stipriai tu ją myli? - sarkastiškai paklausė Klausas.
-Nieko nežiūrėsim. - griežtai pasakė Elijus.
-Tau neužtenka Gios, tu nori ir Heilės. Gal mūsų giminėje kažkada buvo arabų? Reikia išsityrinėti šeimos medį. - toliau tyčiojosi Klausas.
-Klausai, tikrai nevykęs pokštas. - ramiai pasakė Elijus.
-Na, jeigu likom be Heilės... gyvensim toliau ir vėl būsime visados ir per amžius kartu. - pasakė Klausas.
Elijus ramiai priėjo prie Klauso.
-Brolau, visados ir per amžius man nebegalioja. Aš palieku tą mūsų prakeiktą šeimą. Jau vakar pasakiau, kad mes daugiau nesame broliai, ir čia buvo paskutinį kartą ištartas iš mano lūpų žodis "brolau". Džiaukis tuo žodžiu ir mano nepykanta. - pasakė Elijus.
-Nesuprantu Elijau, dėl ko tu taip pyksti?! Tai tu kaltas, kad Heilė tavimi nepasitikėjo ir nesakė tau apie mirtį, tai tu kaltas, kad paskutiniais mėnesiais neskyrei jai dėmesio, tai tu kaltas, kad ji buvo tavo atsarginis žaisliukas. Elijau, dėl ko aš tau ne brolis?! - pratrūko Klausas.
-Dėl to kaip tu su ja elgeisi, dėl to, kad tu ją įstūmei tiesiai mirčiai į nasrus, dėl to, kad nesakei apie jos mirtį! - rėkavo Elijus - Tu atėmei iš manęs mano viltį, žmogiškumą ir pasitikėjimą. Klausai, tu neįsivaizduoji kaip arti aš buvau ją prisileidęs... Tu kaltini, kad aš su Gia, o ne su ja... Aš su ja negalėjau būti... aš žvėris, monstras... Supranti Klausai?! Aš saugojau ją nuo mirties! Bet neišsaugojau... Supranti Klausai?! - Elijaus akyse pasirodė ašaros.
Klausas žiūrėjo į Elijų.
-Heilė buvo mūsų viltis, mūsų šeimos viltis. Dabar jos nebėra Klausai... Mūsų viltis mirė... - kalbėjo Elijus.
-Mano ir Heilės dukra... Jos vardas bus Viltis... jos vardas Viltis... - pasakė pro ašaras Klausas.
Elijus daugiau nieko nesakė ir išėjo.
-Rytoj palaidosim Heilę. - pasakė Rebeka.
-Mes net nežinojom kokių ji laidotuvių troško... - atsiduso Lidija.
-Nes ji niekada negalvojo apie mirtį, nors žinojo datą ir laiką kada mirs... - pasakė Devina.
-Ji buvo tas žmogus, kuri žinojo, kad mirs, bet buvo labai linksma... - pasakė Rebeka.
-Dabar man norisi kaltinti Stefaną, Elijų, Klausą ir pačią ją, bet nesuprantu kas kaltas... - pasakė Devina.
-Sugalvojau, šiandien vakare paleisti į dangų žibintus su gerais žodžiais apie Heilę. - pasiūlė Lidija.
Visos merginos pritarė.
Jos kvietė visus Heilės draugus: Elijų, Klausą, Dereką, Martiną, Gią, Stefaną, Deimoną, Kolą...
Visi sutiko paminėti Heilės mirtį.
-Pradėkime ruoštis. - pasakė Lidija.
Lidija ir Rebeka nuvažiavo į parduotuvę nupirkti žibintų.
Devina pasiliko Mikaelsonų namuose ir sėdėdama gėrė burboną. Prie jos priėjo Elijus.
-Daug geri... - pasakė Elijus.
-Nematau tikslo... supranti, kai kažką prarandi visas pasaulis kuris buvo spalvotas, pavirsta į didelį pilką, bevertį pasaulį. Heilė man buvo kaip sesuo. Ji žinojo visas mano paslaptis, o dabar tos paslaptys kažkur... danguje, o gal pragare... - kalbėjo Devina.
-Danguje. Heilė buvo labai geras žmogus... Ji danguje. - pasakė Elijus.
-Elijau, kaip toliau gyvensim? Nepažinosim vienas vienas kito? Užmiršim Heilę? - klausinėjo Devina.
Elijus tik atsiduso:
-Nežinau Devina. Aš nieko nežinau...
Devina išgėrė stiklinę burbono ir pasakė:
-O aš toliau labai sunkiai gyvensiu be jos. Daugiau nepažinosiu nei tavęs, nei Klauso, nei Rebekos... Gyvensime kartu su Kolu ir atsiribosime nuo visko. Tik vieno aš nepamiršiu - Heilės. Savo draugės, šios mielos mergaitės mamos, bei pasimetusios tarp meilės merginos.
Elijus atsiduso. Jis jau ėjo iš svetainės, bet Devina pasakė:
-Heilė labai kankinosi matydama tave su Gia. Ji mylėjo tave. Ji labai mylėjo tave...
-Aš žinau tai. - pasakė Elijus ir išėjo.
Rebeka ir Lidija buvo parduotuvėje.
-Rebeka, įsivaizduoji? Aš pirmą kartą apsipirkinėju parduotuvėje nejausdama jokio malonumo... - pasakė Lidina.
-Aš taip pat. - pasakė Rebeka.
-Aš jaučiu, kad daugiau niekada taip negyvensiu kaip gyvenau... Mirdama Heilė nusinešė viską, visiškai viską.
-Lidija, mes dar gyvensim, bet niekada nebus taip smagu kaip gyvenom su Heile...
-Tikrai taip, Rebeka. - pritarė Lidija.
Grižusios į Mikaelsonų namus jos išvydo jau kelis susirinkusius žmones. Derekas, Elijus, Klausas, Devina, Kolas, Martinas, Gia. Stefano ir Deimono dar nebuvo.
-Sveiki, visi žinom tragišką naujieną ir vis dar negaliu patikėti, kad visa tai atsitiko. - pasakė Lidija.
-Negali būti... - netikėjo Martinas.
Pagaliau atvažiavo Deimonas ir Stefanas.
-Kur ji? - paklausė išsigandęs Stefanas.
-Ji mirusi Stefanai. - pasakė Devina.
-Ne, ne! Ji nemirusi! Jūs meluojat! Jūs visada meluojat! - rėkavo Stefanas.
Deimonas sulaikė Stefaną.
-Kodėl tik dabar aš tai sužinojau?! Kodėl aš negalėjau su ja atsisveikinti?! - su ašaromis akyse rėkavo Stefanas.
Nusiraminęs Stefanas ir visi kiti laikė savo rankuose žiburius ir jau buvo užrašę savo žodžius Heilei.
-Heile, pažadu, kad mūsų dukrai skambės tik geri žodžiai iš mano burnos. - pasakė Klausas ir paleido žiburį į dangų.
-Heile, atsiprašau už tą nelemtą išdavystę, už žodžius pasakytus kurie skambėjo šlykščiai, už nedėmesį, kuris tave slėgė... Tikiuosi, šie žodžiai pasieks tave... - pasakė Stefanas visiškai nesulaikydamas ašarų ir paleido į dangų žibintą.
-Tavo atsisveikinimo žodžiai vis dar įstrigę mano mintyse, o labiausiai širdyje. Tu pasakei man gyventi toliau... Tą ir darysiu Heile, bet su didele nuoskauda... - pasakė Elijus ir paleido į dangų žibintą.
-Heile, tu buvai mano sesė, draugė, geriausia draugė ir net mama... Tu buvai viskas mano gyvenime... Dievas tave iš manęs atėmė, bet tavo prašymą aš vis dar tesėsiu. - pasakė Rebeka ir taip pat paleido iš savo rankų žibintą.
-Turbūt aš iš čia esu labiausiai prasikaltęs, bet tavo netektis labai sujaukė mano vidų... - pasakė Kolas ir paleido į dangų žibintą.
-Heile, tu esi mano draugė. Nors jau seniai nesikalbėjom, bet jeigu kažkada kadanors po mirties tave sutiksiu, niekada nepaliksiu tavęs ramybėje. - atsiduso Martinas, paleidęs į dangų žibintą.
-Tu buvai ir būsi ne tik mano, bet ir mūsų prisiminimuose. - pasakė Derekas ir paleido į dangų žibintą.
-Nors buvau šiknius, tau vistiek patikau. Darysiu viską, kad tu sugrįžtum į šį pasaulį ir abu išgertumėm visą butelį burbono. - ryžtingai pasakė Deimonas ir taip pat paleido žibintą.
-Niekas nemirė Heile. - pasakė Gia paleisdama žibintą į dangų.
Iš kažkur atėjo nekviestas svečias. Tai buvo Tristanas. Jis nešėsi savo žibintą.
-Ponaičiai ir ponios, aš taip pat pažinojau Heilę ir atėjau į šį graudų paminėjimą. - pasakė Tristanas.
-Dievulėliau... vieną kartą pamatęs Heilę, jau ją pažįsta. - pavartė akis Lidija.
-Madam, manau, kad pati gražiausioji dama kuri šiuo metu ilsisi amžinybėje nelabai norėtų, kad jūs išvarytumėte žmogų, kuris nekaltai atėjo pasakyti jai gerus žodžius. - nusišypsojo Tristanas.
-Ką rezgi Tristanai? - paklausė Elijus.
-Elijau, aš pripažįstu, kad noriu keršto jums. Heilė yra mergina, kuri šiuo atvėju neslėpkime... yra man labai graži... - atsakė Tristanas.
-Tokio teatro nemačiau jau daug metų. Gal nuo tavo mirties. - įsikišo Klausas.
Martinas viską stebėjo nieko nesuprasdamas.
-Tikrai Klausai... Pažadu, tą teatrą pamatysi dar įspūdingesnį Klausai ir jūs visi kiti. - rodadymas pirštu į visus kalbėjo Tristanas ir priėjęs prie Klauso pasakė - Jau greitai pamatysi Klausai.
Klausas tik ironiškai nusišypsojo.
-O dabar malonėkit... pradėsiu kalbą apie Heilę. - pasakė Tristanas - Heile, tu buvai pirmoji mergina kurią pamatęs negalėjau neprieiti... Tu atgysi kaip feniksas iš pelenų ir egzistuosi kaip niekad neegzistavusi. Rytoj tavo pabaiga ir nauja pradžia... - visiškai ramiai pasakė Tristanas ir paleido savo žibintą į dangų.
-Galinga... - pasakė Klausas ir sarkastiškai paplojo.
-Na, mano žibintas išsirtinis, bet netoks pigus kaip jūsų. Taigi, toliau leiskite šį vakarą. Jo negadinsiu jums vien dėl Heilės. - sarkastiškai nusišypsojo Tristanas ir nuėjo.
-Kas jis toks?! - paklausė Martinas.
-Mūsų senas priešas. - pasakė Elijus ir iškart užkalbėjo Martiną, kad šis neprisimintų Tristano.
-Myliu tave Heile! Mes dar susitiksim, aš tikiu tuo! Viskas turi pradžią ir pabaigą, bet tu mano širdyje, prisiminimuose niekada neturėsi pabaigos. Niekada... niekada Heile. - su ašaromis akyse Lidija paleido žibintą į dangų.
-Nebetikiu niekuo... nebetikiu lemtimi, nebetikiu žmonėmis, nebetikiu emocijomis, laime ir gyvenimu. Heile, aš visados ir per amžius būsiu su tavimi ir darysiu viską, kad tu gyventum. Mūsų nesustabdys lemtis, lietus, kraujo troškimas, audros, transformacijos, burtai ir net mirtis. - tvirtai kalbėjo Devina ir paskutinė paleido į dangų žibintą.
Visi ramiai dar žvelgdami į dangų pastovėjo, o po akimirkos išsiskirstė...
Aš staiga giliai įkvėpiau oro į plaučius, buvau išsigandusi ir visur apsižvalgiau. Staiga kažkas mane pagriebė... Tamsa...