Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Neapykanta visiems. Meilė kraujui

Nuėjusi į savo kambarį pradėjau tvarkytis. Į kambarį įėjo Lidija ir Devina.
-Heile, gal norėtum rytoj visoms kartu susitikti kavinėje? - paklausė Lidija.
-Gerai. - atsakiau.
-Tada kažkur 11 val. ryto būk pasiruošus. - pasakė Devina.
-Būsiu. - nusišypsojau.
-Iki Heile. - apsikabinos mane Devina ir Lidija.
-Iki merginos. - atsisveikinau.
Jos išėjo. Aš nusirengiau drabužius buvau tik su apatiniu trikotažu. Staiga pamačiusi pro langą einantį kažkokį žmogų negalėjau iškentėti. Atsidariau langą, išokusi pripuoliau prie to žmogaus ir išsiurbiau visą jo kraują.
Grįžusi į kambarį iš karto išgirdau beldimą į duris. Mano veidas buvo kruvinas. Greitai nusivaliusi veidą ir užsimetusi chalatą surikau:
-Galima!
Į kambarį įėjo Elijus.
Aš stovėjau nusisukusi.
-Kodėl čia atsiduoda krauju? - paklausė jis.
-Nežinau... am... neseniai buvau įsipjovusi. - atsakiau.
-Žmogaus kraujas. - pasakė Elijus.
-Nežinau. - pasakiau.
-Heile, tu kažką slepi. - pasakė Elijus.
Aš atsisukau:
-Elijau, aš nuo tavęs nieko neslepiu ir neslėpsiu. Aš tave myliu.
Elijus priėjo prie manęs arčiau.
-Tu pasikeitei. - pasakė jis.
Aš švelniai paglosčiau Elijaus veidą:
-Ne Elijau, svarbiausia esu gyva.
Elijus nieko daugiau nesakė ir išėjo.
Aš nemoku vaidinti jausmų. Aš nieko negaliu padaryti, jeigu Elijui nieko nejaučiu...
Nuėjau miegoti.
Atsikėliau kažkur 9 val. ryto. Nuėjusi nusiprausiau po dušu. Prisėdusi su žnyplėmis susigarbanavau plaukus ir pasidažiau. Atrodžiau puikiai. Kadangi esu hibridė, mano oda išblyškusi ir tas mane labai nervina. Įlindusi į savo spintą knaisiojausi po savo skudurus. Kas galėjo pamanyti, kad kažkada nešiojau tokius skarmalus?!
Vis dėlto susiradusi ne tokius labai man patinkančius drabužius, apsirengiau ir nuėjau į virtuvę.
-Labas rytas Heile, kur taip išsipuošei? - paklausė Rebeka. Jos veide mačiau nuostabą.
-Šiaip į miestą. - atsakiau.
-Anksčiau nesipuošdavai net į kokią nors šventę.
-Nesuprantu Rebeka, man negalima pasipuošti? Gal aš pradėjau rūpintis savo išvaizda nuo šiandien? - įsižeidusi paklausiau.
-Gerai, gerai... tu visada rūpinaisi savo išvaizda, bet dabar tu ja rūpiniesi labiau.
Aš atsidusau:
-Nepanašu, kad rūpinausi, nes pažvelgus į tokius skarmalus darosi bloga.
Rebeka stebėjo mane pritrenkta.
-Be to, Rebeka, tau reikėtų daugiau pasportuoti ir neklausinėti daug. - pasakiau ir išėjau.
Eidama iš virtuvės sutikau Elijų.
-Elijau... aš labai atsiprašau dėl savo elgesio, nes turbūt supranti, kad... mane labai pakeitė gimdymas, mano išgyvenimai ir visa kita... - stengiausi įtikti Elijui.
-Suprantu Heile. Gal nori pamatyti savo mažąją dukrelę Viltį? - paklausė Elijus.
-Dabar neturiu laiko, turiu susitikimą su Lidija ir Devina. - nerūpestingai pasakiau ir praėjau pro Elijų.
Nuėjusi į kambarį pažiūrėjau į laikrodį. Pažiūrėjusi į save veidrodyje nusprendžiau savo lūpas pasidažyti ryškiai raudonu lūpdažiu ir užsivilkusi ant višaus odinę striukę, bei užsidėjusi tamsius akinius, išėjau į lauką.
Į kiemą kaip tik laiku atvažiavo Lidija ir Devina.
Aš įlipau į mašiną.
-Sveika Heile. - pasisveikino Lidija ir Devina.
-Sveikos. - pasisveikinau ir aš.
Mes nuvažiavome į kavinę.
-Heile, tu stebini savo tokiu pokyčiu. Labai gerai atrodai. - pagyrė Lidija.
-Na, ačiū labai. - padėkojau ir iškėliau galvą į viršų.
-Heile, kaip smagu, kad tu išgyvenai. Gal gali papasakoti kaip išgyvenai? - paklausė Devina.
-Ką čia pasakoti? Tiesiog atsibudau lovoje ir basčiausi gatvėse, o vėliau grįžau. - ramiai atsakiau.
-Devina, baik kamantinėti, svarbiausia esame kartu ir galime pasipasakoti savo naujienas. - nekantravo Lidija.
Lidija vėl girsis apie savo nesamones ir neįdomų savo gyvenimą.
-Lidija, tikriausiai nori kažką papasakoti? - paklausė Devina.
-Aš susiradau vaikiną naują. - pasigyrė Lidija.
Aš pradėjau juoktis.
-Kas čia juokingo? - paklausė Lidija.
-Kelintas? Dešimtas ar dvidešimtas? Nenuostabu, kad tau taip nesiseka... su tokia figūra, su tokiu stiliumi, su tokiu tavo veidu, bei dėl to, kad permiegoji vis su kitais vaikinais kas naktį. - pasityčiojau.
Lidija ir Devina žiūrėjo nustebusios į mane.
Lidija apsižliumbė kaip maža mergiščia.
-Heile, kas tau atsitiko? - paklausė Devina.
-Uh... kaip matau, jums tiesa akis bado. - atsakiau.
-Vadinasi, aš visados buvau tau šlykšti kalė? - paklausė apsiverkusi Lidija.
-Jezz... čia tik buvo tiesa. - pavarčiau akis.
Lidija įskaudinta mano žodžių išbėgo iš kavinės.
-Smagu tau Heile? Taip įžidinėti kitus. Kas tau pasidarė? - supyko Devina.
Aš tik nusijuokiau:
-Kokia teisuolė! Gyveni su tuo Mikaelsonu, kuris įskaudino tavo draugę prakeikdamas ją amžinai kentėti didžiulius skausmus. Mesk jį Devina, jis vistiek kris, jis bus mažytė pasaulio dulkė.
Devina sukando dantis, bet susilaikė ir pasakė:
-Tu nesi ta Heilė kurią pažinojom, tu nesi mūsų draugė.
Devina išėjo iš kavinės.
Kaip graudu... netyčia išvijau dvi savo drauges iš kavinės.
Prie manęs priėjo kažkoks vaikinas.
-Sveika. - pasisveikino jis.
-Labukas, šiandien tu laiku ir vietoj. - nusišypsojau.
Jis nesupratęs nusišypsojo.
-Dabar eisime į lauką už kampo, klausysi visko ką pasakysiu. - užkalbėjau jį.
Užkalbėjimas man labiausiai patiko. Visi žmonės elgėsi pagal tave ir tu galėjai daryti ką nori...
Jis palingavo galva. Išėję iš kavinės nuėjome už kampo. Ten iš jo pasimaitinusi, pasukau link Tristano namų.
Tristanas gyveno atokiame name, atsiribojęs nuo visų.
-Sveika Heile! Kaip sekasi? - apsidžiaugė mane pamatęs Tristanas.
-Labai sunku gyventi savo nesamoningą buvusį gyvenimą. - pasiskundžiau.
-Turi vaidinti iki tol kol gausi tą kuolą. - pasakė Tristanas.
-Elijus myli kitą merginą. - pasakiau.
-Kitą? - paklausė Tristanas.
-Gią. - atsakiau.
-Tą vampyrę. Gerai Heile, sutvarkysiu tą reikalą. - nusišypsojo Tristanas.
Aš nusišypsojau.
Sugrįžau į Mikaelsonų namus. Dabar stengsiuos dar įtikimiau vaidinti prieš Elijų.
-Kur buvai? - paklausė Elijus.
-Ar aš nesakiau, kad buvau su Lidija ir Devina? - atsakiau klausimu.
-Taip, tu sakei. - pasakė Elijus.
-Nesuprantu Elijau, dėl ko tu taip keistai elgiesi...
-Gal nori pirmą kartą pamatyti savo dukrą? - paklausė Elijus.
Aš turiu sutikti, nes antraip neužsitarnausiu jo pasitikėjimo.
-Labai noriu. - atsakiau.
Elijus nuvedė mane į Vilties kambarį.
Aš priėjau prie savo dukrelės ir paėmiau ją į rankas. Staiga užklupo kažkokie prisiminimai...
Aš padėjau atgal Viltį į jos lovelę.
Aš negaliu kovoti dėl Klauso, Elijaus, Rebekos, Kolo. Jie niekšai.
Atsisukau į Elijų. Šį kartą jis buvo ne vienas. Jis buvo su kažkokiu nepažįstamu žmogumi.
-Ką čia tas nepažįstamasis veikia? - paklausiau.
Elijus tylėjo ir su peiliu perpjovė tam žmogui ranką. Iš jo rankos pradėjo bėgti kraujas. Elijus kuo ramiausiai tvardėsi.
Aš greitai nusisukau.
Mano akys pasikeitė, veidas taip pat...
Iltys jau buvo pasirodžiusios.
Aš neregėtu greičiu nubloškiau tą žmogų prie sienos. Ir nesusivaldžiusi palaižiau jo ranką kuria tekėjo kraujas.
Aš išsidaviau.
-Tu nesitvardai Heile. Kažkas privalėjo tau padėti, kažkas tau padeda iki šiol. Tą pastebėjau jau nuo pirmos dienos, kad tu keistai elgiesi ir mūvi žiedą ant rankos. - pasakė Elijus ir griubiai mane atitraukė nuo to žmogaus.
-Koks tu pastabus Elijau! - sarkastiškai surikau.
-Tai tu norėjai apgauti 500 metų vampyrą. - pasakė Elijus ir stipriai prispaudė mane prie sienos.
-Tu niekada nesužinosi tiesos. - sušnibždėjau.
Elijus dar stipriau prispaudė mane prie sienos.
-Tu pamatysi Heile. - kuo ramiausiai pasakė Elijus.
Aš tik nusijuokiau.
-Rebeka, Klausai! - užrėkė pakviesdamas juos Elijus.
Į kambarį atėjo Rebeka, Klausas ir Gia.
-Pagliau išvysi mūsų tikruosius veidus Heile. Ir tai bus įspūdingas spektalis. - ironiškai šypsojosi Klausas.
-Ji vampyrė? - paklausė nustebusi Gia.
-Taip. Dabar turime ją išvesti iš čia, o kai ji bus nusilpusi, - Elijus atsisuko į mane - sužinosime visą tiesą.
Aš pradėjau juoktis isterišku juoku:
-Gia, Elijus tavęs nemyli! Elijus tavęs nemyli!
Klausas ir Elijus nutempė mane į rūsį ir ten užrakino.
-Jūs dar pasigailėsit! Jūs visi krisite! Aš pažadu! - rėkavau.
Nekenčiu jų...