Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Pasitikėjimas priešu

Išaušo rytas. Aš atsikėliau anksčiau už Tristaną. Žiūrėjau į tą jo bjaurų snukį ir šlykštėjausi juo. Negalėjau patikėti, kad kažkada buvau jam pavaldi. Viskas kas mane verčia kovoti, tai mano šeima ir draugai...
Daugiau neištvėrusi nusisukau nuo jo. Staiga pajutau prisilietimą ant savo peties.
-Labas rytas. - pasisveikino Tristanas ir pabučiavo mano petį.
-Labas rytas. - pasisveikinau ir atsisukau į Tristano pusę.
-Gal nori pusryčių? - paklausė Tristanas.
Aš nusišypsojau.
-Dabar žmonių nėra, o iš maišelio gerti negaliu... - pasakiau.
-Žmonių nėra, bet... esu aš. - pasakė Tristanas.
-Vampyro kraujas... - paskiau...
Tristanas paruošė savo kaklą.
Būtent šiuo momentu aš norėjau jam suleisti visus savo vilkolakio nuodus, bet suvokiau, kad sužlugdysiu visą planą.
Aš ilgai žiūrėjau į jo kaklą...
Galiausiai įsisiurbiau į jį.
Aš jau maitinausi iš Klauso ir tuomet man buvo siaubingai šlykštu, bet dabar iš Tristano... man patiko...
Nežinau kodėl, bet aš turėjau savikontrolę.
-Nesi vampyrų žudikė. - plačiai nusišypsojo Tristanas.
Aš taip pat nusišypsojau.
-Galima? - paklausė Tristanas.
Jis taip pat norėjo pasimaitinti iš manęs.
-Jeigu galėsiu dar kartą aš... - pasakiau visiškai nesivaldydama "pusryčiams"
-Galėsi. - plačiai nusišypsojo Tristanas.
Aš lėtai patraukiau savo plaukus ir leidau jam iš manęs pasimaitinti. Pati vėl įsisiurbiau į jo kaklą.
Tristanas vėliau įsisiurbė man į lūpas. Aš stipriai apkabinau jį ir leidausi viskam ką jis daro... Nesuprantu, kodėl aš taip darau... Lyg kažkas virtų mano viduje... Nežinau...
Aš užsimerkiau, o Tristanas mano krauju maitinosi iš visur. Aš jaučiau kažkokį nepaaiškinamą jausmą...

Mikaelsonų namai:
Elijus ir Klausas sėdėjo svetainėje.
-Tristanas nori taikos. - pasakė Elijus.
-Na, čia tik dar vienas jo spektaklis... bet visai neprošal būtų nueiti ten, bei pamatyti kaip sekasi Heilei. - nerūpestingai pasakė Klausas gurkšnodamas krują iš stiklinės, bei skaitydamas laikraštį.
-Mes turėsime Heilei perduoti laišką, kuriame bus parašyta tolesnis mūsų planas. Todėl tas pokylis mums būtinas. - pasakė Elijus.
-O ta plano dalis man labai patinka. Pavadinčiau jį  - "Mirtinas seksas su šimtamete kale". - ironiškai nusišypsojo Klausas.
Elijus nekreipė dėmesio į Klausą.
Į svetainę atėjo Rebeka, rankose laikydama Viltį.
-Kodėl į savo planus neįtraukiate manęs? - paklausė Rebeka.
-Todėl, kad tai yra pavojinga. - atsakė Elijus.
-Ne, tiesiog tu esi Vilties auklė. - nepritarė Elijui Klausas.
-Hm... bet dėja, tu Klausai į tą pokylį neturi eiti. - pasakė Rebeka.
-Kodėl? - paklausė Klausas.
-Nes Tristanas ir Aurora yra Elijaus sukurtos nelaimės ir būtent Elijus turi gelbėti Heilę. - atsakė Rebeka.
-O Heilė yra mano vaiko motina. - nusišypsojo Klausas.
-Tikrai? - paklausė Rebeka.
-Na, jeigu ji nebūtų mano vaiko motina, aš seniai ją būčiau nužudęs... - pasakė Klausas.
Rebeka nežinia kodėl tik nusišypsojo, o Elijus visą tą laiką tylėjo ir sėdėjo gurkšnodamas burboną.
-Ir čia kalba Rebekos pavydas... - sarkastiškai nusišypsojo Klausas.
-Tikrai taip. - pritarė Rebeka.
-Bus dar tų pokylių sesut, jau 1000 metų vaikščioji į įvairius pokylius... - pasakė Klausas.
Rebeka tik atsiduso ir neturėdama ką pasakyti išėjo iš svetainės.
Elijus ir Klausas daugiau nesikalbėjo ir tyliai sėdėjo toliau svetainėje.

Tristano rūmai:
Atsikėliau savo galvą padėjusi ant Tristano krūtinės. Jis glostė mano plaukus, o aš gailėjausi, kad aš tai padariau su Tristanu... Aš jo nemyliu... aš nesupratau, kodėl... Aš nekenčiu jo!
Jo tas prisilietimas prie mano plaukų, mane pykino... Man buvo labai šlykštu, kad dėl kraujo galiu padaryti viską...
Visa tai man priminė Klausą. Tada aš taip pat nesupratau ką darau... Klausui aš taip pat nieko nejaučiu, bet... aš nežinau, kodėl taip darau...
-Kodėl tokia susimasčiusi? - paklausė Tristanas.
-Am... galvoju... kokią suknelę apsirengti šiam vakarui. - pamelavau.
Džiaugiausi tik vienu dalyku... tuo, kad vampyrai nemoka skaityti minčių.
-Dėl to nesirūpink mano mažute, tau padės Aurora išsirinkti iš didžiausios pasaulyje suknelės kolekcijos. - nusišypsojo Tristanas.
Aš išlipau iš lovos ir nuėjau nusiprausti po dušu.
Nei suknelių, nei visų tų puošmenų nenorėjau...
Nusipraususi po dušu ir apsirengusi nuėjau į svetainę. Ten radau Aurorą ir Tristaną.
-Heile, Tristanas sakė, kad tau reikia padėti išsirinkti suknelę. - pasakė Aurora.
-Aurora, mano damai nepagailėk geriausios ir gražiausios suknelės. - pasakė Tristanas.
Aurora nusivedė mane prie savo spintos.
-Papuošiu taip, kad patiktum Elijui. - pasakė ji.
-Kodėl Elijui? - paklausiau.
-Tu jam patinki Heile. Na, o kadangi mes norime sukelti pavydą jam, turime tave gražiai papuošti.
-Čia Tristanas taip paliepė?
-Iš dalies.
-Hm... taip ir maniau. - šyptelėjau.
-Heile, kadangi mes esame bendrininkės, aš visiškai nenoriu ant tavęs pykti dėl Klauso.
-Na, tu pykti ir neturėjai, nes Klausas nebuvo tavo vaikinas.
-Kažkada buvo ir iki šiol jis man rūpi.
-Bet jūs norite kartu su Tristanu jam atkeršyti. Atkeršyti visai jų šeimai.
-Jie išdavė mus ir paliko mirti. Todėl noriu atsidžiaugti juo iki jo mirties.
-Bet iki jų mirties eina labai ilgas laiko tarpas...
-Reika iš lėto ir skausmingai jiems smogti, nes ta jų mirtis bus per geras atpildas jiems.
-Tikrai taip Aurora... - pritariau Aurorai.
Aš matavausi vieną suknelę po kitos. Praėjo kokia valanda kol išsirinkau sau tinkančią.
-Tristanui padarysime staigmeną. - šypsojosi Aurora.
Aš tylėjau.
Mes su Aurora išėjom iš kambario.
-Aurora, anksčiau tu manimi nepasitikėjai, kodėl dabar laikai mane bendrininke?
-Heile, aš dar iki šiol nesu prisileidusi tavęs taip arti kaip Tristanas, bet dabar esi vienu laipteliu arčiau manęs. Matant kaip per tave mirė Gia, kaip tu be gailesčio draskai žmones, bei taip myli mano brolį, kad net norėjot susituokt. Manau, tu su laiku greitai užsitarnausi pasitikėjimą. - kalbėjo Aurora.
-Gią nužudė Tristanas, bet ne aš... - pasakiau.
-Bet tai buvo tavo idėja, o ta Gios mirtis sužlugdė Elijų... to kaip tik mums reikėjo. - pasakė Aurora ir nuėjo.
Mano gerklėje jautėsi gumulas... Aurora teisi, tai aš pakišau tokią baisią mintį... Įdomu, ar Elijus tai žino...
Aš nuėjau į vonią ir užsirakinusi pradėjau verkti... Tai aš įskaudinau Elijų... Tai mano darbas... Jeigu tai sužinotų Elijus, aš tikriausiai jam nebeegzistuočiau...
-Heile, kas nors atsitiko? - paklausė Tristanas stovėdamas už durų.
-Nieko... - atsakiau ir atsukau čiaupą iš kurio pradėjo bėgti vanduo, kad sukelčiau Tristanui įtarimą, jog prausiuosi.
Išėjusi iš vonios kambario nuėjau į svetainę. Joje nieko nebuvo. Aš sėdėjau ir pradėjau skaityti knygą, nes pas Tristaną nieko nėra ką veikti, tik laukti vakaro...