Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Mums turi pasisekti!

Mane atvedė ta ragana į mišką.
-Tai jau iškart bandysit mane atversti į gerajį kelią? Kodėl jūs visi viską nusprendžiate už mane?! - rėkavau eidama surišta paskui raganą.
-Mes turime pakeisti tave. - pasakė ragana.
-"Mes"... taip ir galvojau, kad čia bus ir Mikaelsonai. - pasakiau.
Pagaliau atėjome į reikiamą vietą. Joje stovėjo Martinas, Elijus ir Klausas.
-Labas Heile. - pasisveikino Elijus.
-Dar tu drįsti su manimi sveikintis... Aš tikiu, kad ateis Tristanas, jus visus išguldys ir išgelbės mane!
-Ar Tristanas tau tikrai yra toks labai svarbus? Tu juo pasitiki?
-Elijau, aš Tristanu pasitikiu ir pasitikėsiu dar labiau negu tavimi... - atsakiau ramiai žiūrėdama tiesiai jan į akis.
Elijus užsimerkė ir nuleido akis.
-Tikrai skaudūs žodžiai. - nusijuokė Klausas.
-Kas tau atsitiko Heile? - paklausė Martinas.
-O šitas grybas iš kur? - paklausiau raganos rodydama pirštu į Martiną.
-Aš apsisprendžiau, mes turime tai padaryti. - pasakė Elijus ir giliai atsiduso.
Klausas staigiai pagriebė Martiną ir prispaudė jį prie savęs.
-Kaip man patinka tokie darbeliai! - pilnas pasigerėjimo ištarė Klausas.
Aš ramiai žiūrėjau visą šitą spektaklį.
-Heile, aš ramiai išplėšiu iš jo širdį. - nusišypsojo Klausas.
-Ka?! - paklausė išsigandęs Martinas.
-Tu blefuoji Klausai. Tu visados blefuoji. - pasakiau.
-Tikrai? - paklausė Klausas.
-Taip. Tu visada blefuoji. - atsakiau.
-Jis neblefuoja. - pasakė Elijus.
Aš tik sarkastiškai nusijuokiau ir paplojau:
-Koks nuostabus spektaklis!
Klausas daugiau nieko nelaukęs įšplėšė širdį.
Aš pradėjau rėkauti:
-Ne! Ne! Ne!
Mano viduje viskas persivertė. Atrodo, kad verkiau pirmą kartą po tūkstančio metų.
Aš atsiklaupiau ant kelių prie Martino lavono.
Prie manęs priėjo Klausas:
-Sakei, kad aš visuomet blefuoju Heile. Aš niekada niekada neblefuoju. Tikiuos dabar tai supratai.
-Tu niekšas esi Klausai! - ištariau pro ašaras.
Klausas daugiau nieko nesakęs išėjo.
Mano skruostais iš vien ritosi ašaros... Mano vidus skaudėjo... Mano širdis verkė...
Pajutau Elijaus ranką man ant peties.
-Elijau, čia tavo kerštas man už Gią? - paklausiau.
-Ne Heile... Tu nekalta dėl Gios mirties. Tristanas kaltas dėl visko... - atsakė Elijus.
-Kodėl Martiną? Kodėl jį nužudėt? - klausinėjau pro ašaras.
-Turėjome panaikinti Tristano pavaldumą tau. - atsakė Elijus.
Aš daugiau nieko nesakiusi žiūrėjau į Martino kūną.
-Dabar Tristanas nužudys Lidiją... - pasakė Elijus.
Aš staigiai atsisukau:
-Ką?! Ne! Mes turime ją išgelbėti!
-Tu turi grįžti pas jį. Kadangi esi blaivaus proto, tu privalėsi jį įvilioti į spąstus. - paaiškino Elijus.
-Man nepavyks... - pasakiau pro ašaras.
Elijus mane apsikabino:
-Tau pavyks Heile. Tik įveikus savo baimes, vadovaujantis protu ir pasitikint tinkamais žmonėmis viskas pavyksta.
Aš žiūrėjau į Elijaus akis.
-Mums pavyks. - tvirtai pasakiau.
-Aš būsiu visuomet šalia tavęs Heile. - sušnibždėjo į mano ausį Elijus.
Ragana žiūrėjo į mus plačiai besišypsodama.
Elijus priėjo prie jos ir padavė ranką:
-Ačiū už tokį puikų bendradarbiavimą. Kadangi jūs žinote mūsų vardus, mes norime žinoti jūsų.
-Aš esu Frėja. Frėja Mikaelson. Man taip pat buvo malonu dirbti su savo šeima.- nusišypsojo prisistačiusi ragana.
-Frėja?! Frėja, čia tu! Mūsų mažoji sesutė! - rėkavo iš džiaugsmo Elijus.
Frėja šypsojosi.
Dabar supratau ką ji turėjo omenyje sakydama "Tu įskaudinai man labai brangų žmogų.".
Kol jie buvo kartu, aš išėjau iš miško gelbėti Lidijos.
Priėjau Tristano rūmų duris. Staiga prieš mane atsirado Elijus. Aš jau žiojausi kažką sakyti, bet Elijus uždėjo savo ranką man ant burnos. Ir parodė, kad tylėčiau. Aš susinervinusi patraukiau jo ranką nuo savo burnos, bet jis mane pabučiavo. Aš atsakiau į jo bučinį. Savo šidyje jaučiau kažkokį jausmą, kurio nejaučiau jau labai seniai. Viskas paaštrėjo dar labiau...
Elijus parodė sekti paskui jį. Aš taip ir padariau.
Po akimirkos mes abu stovėjome toli nuo Tristano rūmų.
-Heile, juk supranti, kad turime veikti kartu. - pasakė Elijus.
-Elijau, tu ramiai šnekučiavaisi su Frėja ir tempei laiką. Lidiją reikia išgelbėti. Pats sakei, kad man reikės jį privilioti į kažkokią vietą. Tą aš ir darau!
-Heile, planas keičiasi.
-Planas keičiasi? - nepatenkinta paklausiau.
-Taip Heile. Dabar darysime derybas su Tristanu. Iškeisime tave į Lidiją. Tu turėsi pabūti su Tristanu kokias tris dienas, kad sužinotum ką jis rezga prieš mus. - paaiškino Elijus.
-Elijau, aš negaliu...
-Tu gali Heile... - pasakė Elijus.
-Dabar noriu pamatyti savo dukrelę. - pasakiau ašarodama.
Verkiau dėl savo tokio elgesio... Dėl to, kad esu ne motina, bet monstrė...
Kai mes atvykome į namus, Elijus sėdėdamas mašinoje stipriai suspaudė mano ranką. Aš į jį pažiūrėjau. Jo veidas buvo pasikeitęs...
-Aš negaliu Heile. - pasakė jis.
Aš klausiamu žvilgsniu žiūrėjau į jį.
-Aš taip pat Elijau... - atsakiau.
Elijus pakrutino galvą:
-Ne Heile. Tu privalai kai ką žinoti.
-Ka? - paklausiau.
-Heile, aš būdamas šalia tavęs... aš... vis dar valdausi, nors esi hibridė, aš nesuprantu... - pasakė Elijus.
-Aš suprantu Elijau... bet aš negaliu būti tavo antras pasirinkimas po Gios. Prieš savo mirtį aš tau išsakiau viską ką iš tikrųjų tau jaučiu... bet dar iki šiol negaliu paaiškinti ką tau iš tikrųjų jaučiu... Dėja, bet tas bučinys prie Tristano rūmų man nieko nereiškia Elijau... Mes esame tik geriausi draugai. Visa tai kas gali būti tarp mūsų... aš negaliu dėl Klauso ir savo dukros... tu negali, nes neseniai praradai Gią. - kalbėjau su ašaromis akyse.
Nežinau kodėl bet visa tai mane drąskė iš vidaus...
Elijus paleido mano ranką.
-Taip Heile, mes esame tik geriausi draugai. Aš nesikontroliuoju... esu prakeiktas... ir visa tai...
-Nereikia Elijau. Aš turiu eiti. - pasakiau ir išlipusi iš mašinos nubėgau tiesiai į Vilties kambarį.
Pamačiusi Viltį, aš apsiverkiau. Paėmusi ją į rankas... ją išbučiavau nuo galvos iki kojų:
-Dieve! Aš neišrinkau tau savo vardo... nebuvau kartu su tavimi! Viltie, atleisk, nuo šiandien aš motina. Tavo vienintelė motina.
Prie manęs priėjo Klausas.
-Tu pažadėjai kovoti dėl jos, bet tu perėjai į priešininkų pusę.
-Aš dabar kovoju dėl jos... Pats žinai, kad buvau priešininkų pusėje ne savo noru!
-Pavaldumas ne savo noru?! Ką dar papasakosi? Aš gimes ne vakar mažute, suprantu viską. - plačiai nusišypsojo Klausas.
-Galvok kaip nori! - užrikau ir ėjau iš kambario, bet Klausas stipriai prispaudė mane prie sienos ir paėmęs  už kaklo smaugė.
-Man nereikia tokių šeimos išdavikų! - rėkė jis.
-Paleisk ją! - užrėkė Elijus.
-Nedaryk... to... prie... Vilties. - sunkiai pasakiau.
Klausas paleido mane.
-Elijau, nejaugi vis dar tau rūpi tokia išdavikė? - paklausė Klausas.
Elijus nieko daugiau nepasakė ir išsivedė mane iš Vilties kambario.
-Kaip jautiesi? - paklausė rūpestingai Elijus.
Aš vis dar laikiausi už kaklo ir pasakiau:
-Aš privalau išgelbėti Lidiją... Kuo greičiau.

*Nuotraukoje yra Frėja Mikaelson. Paspaudę ant nuotraukos, pamatysite visą vaizdą.