Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Karaliaus nusižeminimas

-Na? - paklausė Tristanas ragindamas Klausą klauptis.
-Aš niekada nesiklaupiu niekšams. - pasakė Klausas.
-Gerai. - abėjingai burbtelėjo Tristanas ir jau jaučiau jo pirštus prie mano širdies.
Aš surikau iš skausmo, iš mano burnos pasipylė kraujas.
-Palauk! - suriko Elijus Tristanui.
-Laukiam. Ar ne Heile? - nusišypsojo Tristanas žiūrėdamas į mane.
Man iš burnos tekėjo kraujas, aš springau juo.
Man buvo labai nesmagu matyti Elijų klūpantį prieš mane ant kelių. Visa tai buvo mano kaltė. Visas tas pabėgimas iš miesto, tas bučinys su Tristanu klube... Niekada niekada nemaniau, kad akimirka gali sugadinti tavo gyvenimą, kad ta pati akimirka gali priversti Elijų atsiklaupti, mainais mano gyvybę, paaukoti savo gyvybę...
-Klausai, tu esi karalius. Tu Mikaelsonas. Tu esi Klausas Mikaelsonas, bet nesi mūsų tėvo atsipindys. Tu turi princesę ir karalienę. Dvi moteris be kurių būtum niekas. Dabar viena karalienė bėdoje... kartais būtina atsiklaupti ir nusiimti karūną...
-Tu pats visada... - pradėjo Klausas, bet Elijus jį pertraukė:
-Klausai, bent dėl savo dukros... - maldaujamai paprašė Elijus.
Klausas žiūrėjo į Elijų.
-Laikas eina. - atsiduso Tristanas.
Klausas dar neskubėjo klauptis ant kelių, tik stebėjo mane.
-Na gerai tada. - nusišypsojo Tristanas.
Aš surėkiau iš beprotiško skausmo.
Klausas atsiklaupė ant kelių.
Tristanas mane grubiai pastūmė.
-Prieš mane žeminasi du galingiausi pasaulio grynakraujai! - suriko Tristanas.
Visi Tristano vampyrai, ragana, Aurora plačiai išsišiepę plojo.
Aš negalėjau stebėti viso to.
Staiga pradėjo dužti langai, pakilo didelis vėjas...
Visi vampyrai pradėjo raitytis iš skausmo, Aurora ir Tristanas taip pat.
Klausas nieko nelaukęs išplėšė širdį iš Auroros, aš sukaupusi visas jėgas priėjau prie Tristano ir savo ranka liesdama Tristano širdį pasakiau:
-Jūs žlugdote kitų laimę, keršijate ir darote blogą kitiems žmonėms. Tu norėjai sugandinti mano gyvenimą, bet nepavyko... Dabar tu būsi pamirštas, degsi pragare. Toks tavo likimas.
-G-graž-uole, t-tu ke-ken-t-tėsi, sk-skau-audžiau už m-mane. - pasakė Tristanas.
-Bet tu būsi niekas. - pasakiau ir išplėčiau iš Tristano širdį.
Nejaučiau jokio pasigailėjimo...
Ragana bandė pabėgti.
-Kur eini? - paklausiau jos.
Ji nieko neatsakiusi bandė prieš mane panaudoti savo burtus, bet jie nesuveikė.
Aš nieko nelaukusi įsisiurbiau į jos kaklą ir maitinausi.
-Heile... man reikia taip pat... - pasigirdo kažkieno balsas man už nugaros.
Atsisukusi pamačiau Elijų. Mes abu pasimaitinome iš raganos ir įgijome naujų jėgų.
Klausas kovojo su Tristano vampyrais. Aš ir Elijus jam padėjome...
Mikaelsonų namai buvo paskendę kraujuose.
Devina, Frėja ir Kolas atėjo į svetainę.
Frėjai iš nosies bėgo kraujas.
-Frėja, ar tau viskas gerai? - paklausė susirūpinęs Elijus.
-Gerai, man reikia tik pailsėti, nes labai daug savo energijos išnaudojau burtui... - atsakė Frėja.
Elijus nuvedė Frėją į kambarį.
Devina stipriai mane apkabino.
-Ačiū jums! Ačiū! - dėkojau.
-Mes tavo pusėje Heile. - nusišypsojo Devina.
-Kaip jūs taip sumanėt? Taigi Tristano ragana taip pat čia buvo. Kodėl jai pradingo galios? - klausinėjau.
-Mes norėjom išgelbėti tave Heile. Laukėme tinkamo laiko. Frėja panaudojo burto užblokavimą tai raganai, o aš sukėliau visą šį mėšlą! Svarbiausia, kad esame sveiki. Detaliau papasakosiu tau vėliau, o dabar turiu eiti pas Frėją. - džiaugėsi Devina.
-Ak, taip... - norėjau ir aš eiti, bet pamačiau Klausą stovintį prie lango ir gurkšnojantį burboną - Jūs eikit, aš tuoj ateisiu.
Devina ir Kolas išėjo.
Aš priėjau prie Klauso.
-Atsiprašau už tai, kad norėjau atimti iš tavęs mūsų dukrą. Dabar supratau kaip tau ji rūpi. Mes turime abu stengtis ir kovoti už ją, bet tu niekada nenorėjai manęs matyti kaip Vilties motinos. Tu visada akcentavai žodį "mūsų". Taip, aš jo neįvertinau, bet ar tu jį įvertinai? Ar tu norėjai, kad aš būčiau šeimoje?
-Aš įvertinau... aš norėjau motinos Vilčiai, bet dabar visiškai pasikeitė mano nuomonė. Tu įstumei savo dukrą į šią bėdą, visą mūsų šeimą! Tu nepasitikėjai manimi!
-Taip Klausai! Aš visiškai nepasitikiu tavimi! Kaip aš galiu tavimi pasitikėti?! Kaip?! Atsakyk! Kai tu vieną dieną su manimi elgiesi kaip su šiukšle, o kitą kai prisimeni, kad aš Vilties motina, jau elgiesi visiškai kitaip! Aš jau pavargau nuo tavo nuotaikų kaitos! Dėl to aš ir norėjau pabėgti! - susinervinusi rėkavau.
-Dėl to norėjai pabėgti? - paklausė Klausas.
-Taip Klausai! - atsakiau.
Klausas nusijuokė.
-Heile, aš žinau tavo tikrąją priežastį. Tu meluoji. Tu bėgai dėl Elijaus. - pasakė Klausas.
Aš nuleidau galvą.
-Tu išduotum mūsų dukrą ir mane dėl Elijaus. - pasakė Klausas.
-Aš neišduočiau savo dukros, nes ją norėjau įtraukti į naują gyvenimą be tavęs, o tu nepasitikėjai ir iki šiol nepasitiki manimi... jei ne tavo šeima, jau seniai bučiau tave išdavus. - pasakiau būdama pilna neapykantos Klausui.
Klausas padėjo pustusčią burbono stiklinę ant stalo ir priėjęs prie manęs jis paglostė mano plaukus:
-Žinai ką, aš pasitikėjau tavimi Heile, labiau nei tu manei, bet nuo šiandien... nuo šiandien aš tavimi nepasitikiu. - pasakė Klausas ir dingo man iš akių.
Aš atsidusau ir nuėjau į kambarį kur buvo Frėja.
-Kaip jauties? - paklausiau.
-Atsigaunu. - atsakė Frėja.
-Aš noriu tau padėkoti už visa tai... Šį kartą prisiimu kaltę sau. Viskas čia įvyko per mane... Ačiū, kad paaukojotės visi. - dėkojau visiems.
-Heile, nereikia. Viską ką aš darau tai dėl šeimos ir tu esi tos šeimos dalis. - pasakė Frėja.
-Kas įvyko tas jau įvyko... - pasakė Elijus.
Atėjo vakaras... nuėjau į savo kambarį...
Viską apžiūrėjau... į mano galvą lindo visokios mintys...
Išgirdau kaip kažkas pasibeldė į duris.
Atsisukusi pamačiau tarpduryje stovintį Elijų.
Elijus nesakė nei vieno žodžio... aš stebėjau jį.
Neišlaikiusi pribėgau prie jo ir stipriai jį apsikabinau.
-Man viso to labai reikėjo... visą tą laiką... - sušnibždėjau ir pajaučiau riedančias ašaras.
-Man taip pat Heile... man taip pat... - sušnibždėjo Elijus ir dar labiau mane apsikabino.
Aš paleidau jį.
-Jau seniai čia buvau. - pasakiau.
-Aš taip pat.
-Pamenu kai ateidavai į mano kambarį... - nusijuokiau.
-Heile, dabar to nereikia prisiminti... - pasakė Elijus.
Aš nutilau.
Įsivyravo tyla.