Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Gerai yra kažko norėti

Praėjo kažkiek laiko, o aš vis dar sėdžiu prirakinta prie grandinių. Aš norėjau tik pasimaitinti... Alkis vis didėjo...
Aš per tą laiką miegojau, kėliaus, rūpinaus, rėkavau, drebėjau... Per tą laiką mano nuotaikos keitėsi, kaip dar niekad nesikeitė.
Aš vėl užmigau...
*Aš sėdžiu vis dar prirakinta. Prie manęs ateina Elijus.
-Vėl tu Tristanai. - sumurmėjau.
-Ne Heile, čia aš Elijus. - nusišypsojo jis.
-Elijau... - ištariau jo vardą.
-Heile, aš nežinau ką pasakyti...
-Nereikia Elijau. Aš silpstu... man reikia kraujo...
-Man taip pat Heile.... - pasakė Elijus.
-Kodėl aš negaliu kontroliuotis Elijau? - paklausiau, nes labai norėjau maitintis iš Elijaus.
-Tau reikia išmokti Heile... Aš moku, bet... nevisada... tau pavyks. Kai mes būsime kartu, aš tave išmokysiu. Pažadu... - pasakė Elijus.
-Ne Elijau... aš nesikontroliuoju vampyro kraujui... - pasakiau.
-Tu alkana Heile... Kam ta kontrolė... - pasakė Elijus ir atsiraitojo riešą.
Aš įsisiurbiau į jo riešą.
Elijus užsimerkė.
Kai baigiau maitintis, Elijus nusišypsojo:
-Tu moki kontroliuotis Heile...
-Tik ne su žmonėmis. - atsakiau.
Elijus atrodė labai silpnas.
-Elijau, pasimaitink iš manęs. Nesvarbu ką tai reiškia... - paprašiau.
-Heile, tu supranti, kad aš negaliu... Aš dar iki šiol negaliu. - pasakė Elijus.
-Kodėl? Aš jau esu hibridė.
-Aš vistiek esu užkeiktas... bent lašelis tavo kraujo ir aš beprotis... - atsakė Elijus.
Aš nulenkiau galvą...
-Kodėl būtent nuo mano kraujo... aš visados apie tai mąstau ir nesuprantu...
-Heile, nes... aš... pasakysiu tau vėliau, kai bus tinkama aplinka.
-O jeigu tos aplinkos nebus? Tu silpsti! - susirūpinau.
-Bus Heile... mes esame stiprūs... aš silpstu, bet aš nemirštu...
Aš tik nusišypsojau.
Elijus taip pat.
-Aš jau žinau... - pasakė Elijus ir mane pabučiavo.
-Aš kovosiu dėl tavęs, dėl Vilties... - sušnibždėjau.
Elijus pranyko.*
Atsikėlusi pamačiau stovintį Tristaną. Jis jau buvo savuoju pavidalu ir juokėsi.
Aš pažiūrėjau į jį pilnu neapykantos žvilgsniu.
-Ar atidavei Klausui Viltį? - paklausiau.
-Taip. - atsakė Tristanas.
Tas jo atsakymas... man nerūpėjo ar tai buvo melas ar ne, bet būtent toks atsakymas mane nuramino.
-Tai ką darysi su manimi? - paklausiau.
-Per daug klausinėji mano miledi. Bet tai yra gerai. Aš panaudosiu tave, kad Klausas pasižemintų prieš mane. - plačiai nusišypsojo Tristanas.
-Aš visados buvau tavo ginklas.
-O aš taip pat buvau tavo ginklas.
Aš tik atsidusau.
Tristanas priėjo prie manęs ir švelniai norėjo paglostyti mano veidą, bet aš staigiai atsitraukiau.
-Heile, gal norėtum būti vėl kartu? - paklausė Tristanas ir dar arčiau prilindo prie manęs.
-Jau geriau mirsiu, negu būsiu su tavimi! - užrėkiau.
Tristanas plačiai nusišypsojo:
-Jau geriau būtum su manimi, nes tuoj Elijus pamirš tave.
-Tu nieko nepadarysi, nes aš nenoriu būti su tavimi. - pasakiau.
-Bet padarysiu, kad visuomet liktum vieniša. Panaudosiu tave truputį prieš Klausą ir paleisiu, nes seksas su tavimi buvo labai geras ir būtų didelė nuodemė tave nužudyti.
-Žavu... - sarkastiškai atsidusau - tu esi tik bejėgis, nes susižavėjai manimi.
Tristanas plačiai nusišypsojo žiūrėdamas į mane:
-Žinai ką, man patinka matyti tave tokią. Ypač dabar.

Mikaelsonų namai:
Rebeka pamačiusi Klausą laikantį rankose Viltį ir stovintį svetainėje, atbėgo ir stipriai apsikabino juos abu.
-Kur Heilė? - paklausė Devina.
Klausas nieko neatsakė.
-Kur Heilė?! - suriko Devina vėl.
-Ji visus išdavė. Kam jums ji rūpi?! - atsakė Klausas.
-Ką tu jai padarei? - sukandusi dantis sušnypštė Devina.
Klausas tik nusišypsojo:
-Ji atsisakė mūsų šeimos, todėl dabar turėsiu gelbėti mūsų broliuką, kuris taip pat yra pas Tristaną.
-Elijus taip pat bėdoje?! - išsigandusi paklausė Rebeka.
-Gerai, turėsiu papasakoti Vilčiai, kaip atėmei jos mamą. - pasakė Devina ir išėjo.
-Man nerūpi! - suriko Klausas.
Paskui Deviną išbėgo viską ramiai stebėjęs Kolas.
-Nesuprantu Klausai, kaip tu gali taip pasielgti... Nesuprantu, kodėl tu taip elgies? Ką ji tokio baisaus padarė, kad tu jos taip nekenti?! - užsipuolė Klausą Rebeka.
-Ji pavogė mano vaiką! - suriko Klausas.
-Ne, nes Viltis jai taip pat priklauso. - pasakė Rebeka.
-Bet jos kaltė! Jos kaltė, kad iš Vilties buvo paimtas kraujas! Per Heilę, jis išgydė savo Aurorą Vilties krauju! Rebeka, mes gyvensim kaip toliau gyvenę, tik išvažiuosim iš čia ir taškas! - rėkavo Klausas.
Rebeka daugiau nieko neatsakė.
-Nėra nekaltų žmonių Rebeka. - ramiai pasakė Klausas ir ėjo link durų, bet Rebeka jį sustabdė:
-Tu teisus, bet Heilės tu nekenti nuo pat pradžios. Klausai, tu nori likti bejausmiu ir nuožmiu... Štai kur tavo problema. Blogai yra apsimesti, blogai būti tokiu kokiu iš tikrųjų nesi.
-Tu manęs nepažįsti Rebeka, aš turiu tik vieną asmenį prieš kurį galiu nusiimti savo karūną. Todėl aš neapsimetu Rebeka. - pasakė Klausas ir išėjo.
Rebeka susimąsčiusi žiūrėjo į duris ir nuėjo prie Vilties.

Rūsys:
Buvau jau keliskart užmigusi... Toliau nieko neveikdama sėdėjau surišta grandinių. Jau dabar negalvojau apie savo ateitį... nebegalvojau, kaip gyvensiu rytoj...
Visas tas gyvenimas iki Naujojo Orleano... Draugai, netikra šeima, laiminga šypsena... Visa tai dar tada man nerūpėjo, bet dabar aš gailiuosi, kad visą tą laiką priekaištavau, dėl to, kad kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Dabar gailėjausi, kad sužinojau Mikaelsonų paslaptį, kad esu vis dar su jais... nesuprantu... kodėl aš visados prieštarauju sau?.. Kodėl aš mėtausi visur kaip maža mergaitė? Kodėl aš vis dar nesurandu sau vietos? Negaliu... negaliu daugiau mąstyti...
Apsižvalgiau aplinkui. Buvo tamsu. Šalta ir nejauku.
Šūdinas tas mano gyvenimas.