Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Už artimus ir savus

Galiausiai grįžome namo. Mus su mašina parvežė Rebeka...
-Tu įkandai jam dėl to, kad jis neleido tau nužudyti Tatjos? - paklausė Rebeka sėdėdama svetainėje prie manęs.
-Taip. - atsakiau.
Rebeka giliai atsiduso...
-Žinai, aš su mielu noru iškeisčiau tokį gyvenimą į savo praeitą... bet Dievas davė, turiu ir toliau eiti... Tik kaip toliau eiti Rebeka? - paklausiau.
-Nežinau Heile... - atsakė Rebeka.
Į svetainę atėjo Klausas.
-Rebeka, palik mus vienus. - pasakė Klausas.
Rebeka išėjo.
Aš pažiūrėjau į Klausą.
-Heile, mes turime Viltį. Mes abu ją mylime. Radau labai geros informacijos... - Klausas ištraukė kažkokią knygą - Čia rašoma, kad jeigu mes norime būti labai galingais, turime susituokti.
-Rimtai Klausai? Ką tu nusišneki! Aš dabar pati nesikontroliuoju, jeigu tapsiu galingesne, man bus dar blogiau! - nepritariau.
-Tu kontroliuosies. Viskas gerai bus. Čia kalba eina apie Vilties saugumą...
-Juokinga man Klausai... tau visados rūpi tik tavo galingumas, tavo valdžia ir tavo jausmai... Tau svarbu parodyti kitiems koks esi galingas, tau yra svarbu sukelti baimę kitiems, tu tuo mėgaujiesi, tau gera...
-Heile, tai tau nerūpi Viltis! - užrėkė Klausas - Aš kalbu apie šeimą, apie laimingą, galingą ir pilnavertę šeimą Vilčiai.
-Pilnavertę šeimą Vilčiai?! Ką tu kalbi Klausai? Tu negerbi manęs! Tu visuomet išstumi mane iš to... - užrėkiau.
Klausas priėjo prie manęs.
-Aš tavęs neišstumiu iš šeimos Heile... Niekada nenorėjau to daryti. Aš visada viską dariau ir gyniau Viltį... Tai ji mano gyvenime užima didžiausią vietą... Tu karalienė, tu mūsų princesės motina. - kalbėjo Klausas.
-Klausai, atsimink, karališkų namų niekada nebūna be meilės ir pagarbos vienas kitam... Galia - nėra karališko gyvenimo variklis... - pasakiau ir išėjau iš svetainės.
Ėjau link savo kambario, bet sustojau prie durų... Mano akyse pasirodė ašaros... Įėjusi į kambarį pamačiau Frėją.
-Heile, tu verki... kas atsitiko? - paklausė susirūpinusi Frėja.
-Nieko tokio Frėja... tiesiog jaučiu, kad gyvenu tartum nesavas žmogus... - atsakiau.
Frėja mane apkabino.
-Heile, aš žinau tiesą... - pasakė Frėja.
-Kokią? - paklausiau.
-Apie tavo šeimą. Jeigu esi pasiruošus vykim į tavo vaikystės vietą... - atsakė Frėja.
Aš nusišloščiau ašaras:
-Pasiruošus Frėja.
-Einam. - nusišypsojo ji.
Po minutės, mes jau važiavom į mano gimtinę...
-Iš kur žinai apie mano tikrąją šeimą? - paklausiau.
-Sužinojau apie tave neseniai. Aišku, dar prieš tau mane pažįstant aš regėjau kraupią viziją, tik iš jos supratau, kad tu priklausai pusmenulio vilkų gaujai ir ta žymė ant tavo nugaros tą įrodo... Tada kai buvai vos trijų mėnesių... nužudė tavo tėvus. Tavo tėvai manęs prašė, kad panaikinčiau prakeiksmą. Burtui įpusėjus, kilo sąmyšis, pamačiau visus žudantį vampyrą... Likau gyva tik per stebuklą su tavimi ant rankų. Tavo motina maldavo manęs, kad nuneščiau tave toli nuo čia. Tas vampyras skerdė visus be pasigailėjimo, o aš tik pamačiusi jį pabėgau su tavimi... tave patikėjau labai gerai šeimai, o pati pasišalinau iš vietos... - pasakojo Frėja.
-Kas tas vampyras? Kas jis? - klausinėjau.
-Negaliu pasakyti... - atsakė Frėja.
-Vienas paprastas vampyras negali išnaikinti visų vilkolakių... tas vampyras turi būti grynakraujis... Klausas... - staiga suvokiau.
-Tu prisikasei prie tiesos Heile... bet tas vampyras ne Klausas... - pasakė Frėja.
-Netikiu, kad ne Klausas...
-Aš mačiau jį. Ten tikrai nebuvo Klausas. - pasakė Frėja.
-Kolas... - pasakiau.
Frėja papurtė galvą...
-Negali būti... - nepatikėjau supratusi ką Frėja turi omenyje...
-Ten buvo Elijus. - pasakė Frėja.
-Netikiu tavimi.
-Heile, ten buvo Elijus. Jis buvo tuo metu nestabilaus proto ir... jis žudė be pasigailėjimo. Mačiau kai tu buvai ant jo rankų... ir per stebuklą likai gyva...
-Ne Frėja... ten tikrai buvo ne Elijus... ten buvo Klausas...
-Turi pasikalbėti su Elijumi... jis tau pasakys tiesą... - atsiduso Frėja.
Aš buvau priblokšta... mano akyse pasirodė ašaros... Kaip aš... kaip aš galėjau įsimylėti savo tėvų žudiką? Kaip aš galėjau tokį beširdį pamilti?
-Atvažiavom. - pasakė Frėja.
Mes išlipome iš mašinos. Visur žvalgiausi, aplinkui medžiai. Mes miške. Ėjau paskui Frėją į miško gilumą...
Galiausiai priėjome kažkokį apleistą namą.
-Čia kažkada tu gyvenai. - nusišypsojo Frėja.
Aš priėjau prie namo ir paliečiau jo medinę sieną.
-Pasirengus įeiti į vidų? - paklausė Frėja.
Aš linktelėjau galvą.
Namo viduje dar iki šiol buvo išlikę įvairiausių daiktų.
Mes abi viską apžiūrinėjome.
Staiga pamačiau kažkokią storą knygą. Joje buvo kažkoks sąrašas su įvairiausiomis pavardėmis ir vardais.
-Kas čia per sąrašas? - paklausiau Frėjos.
Frėja priėjo prie manęs.
-Čia ko gero visų vilkolakių sąrašas... Gal čia būsi ir tu įrašyta... - spėliojo ji.
Mes visą pusvalandį ieškojome visko kas susiję su manimi.
Galiausiai radome labiausiai man tinkantį variantą.
-Andrėja Labonair... - ištariau.
-Andrėja? - paklausė Frėja.
-Andrėja... tai aš... Andrėja Labonair... - atsakiau ir vėl susigraudinau.
Frėja mane apkabino.
Tiek laiko aš nežinojau savo tikrojo vardo ir pavardės, tiek laiko nežinojau kas aš esu, tiek laiko aš nežinojau kur gimiau... Andrėja Labonair... atsakė į visus mano klausimus.
-Heile, dabar turi aplankyti savo tėvus... - pasakė Frėja.
-Tu žinai kur jie yra? - paklausiau.
-Taip, aš po to įvykio lankiausi čia. - atsakė Frėja.
Mes nuėjome truputį toliau nuo namo.
Ir galiausiai pamačiau daug mažų į žemę įsmaigstytų kryželių.
-Dėja Heile, kažkur čia ilsisi tavo tėvai... - pasakė Frėja.
-Kas juos palaidojo? - paklausiau.
-Pats Elijus. - atsakė Frėja.
Aš nutilusi pradėjau vaikštinėti.
-Taip Heile, gal jie ir nepalaidoti pagal vilkolakių papročius, bet svarbiausia, kad jie yra atradę ramybę... - pasakė Frėja uždėjusi man ranką ant peties...
-Kodėl esi tuo įsitikinusi? - paklausiau.
-Aš esu ragana, aš jaučiu numirusių sielas... jie atradę savo ramybę... - atsakė Frėja.
Aš tiesiog žiūrėjau į tuos kryželius ir negalėjau patikėti, kad per vieną naktį sužinau viską...

Kitą dieną:
Atsikėlusi nuėjau į virtuvę.
-Kaip miegojai Heile? - išgirdau Klauso balsą.
Aš miegojau prastai. Labai prastai... po tokių naujienų manau niekas neužmigtų... Bet aš to nepasakiau Klausui. Aš nekreipiau į jį dėmesio ir išėjau iš virtuvės. Eidama į savo kambarį pro svetainę, pamačiau pro langą Elijų stovintį sode.
Sukaupusi visą drasą išėjau į lauką ir ėjau link Elijaus.
-Heile... aš noriu pabūti vienas... - sumurmėjo Elijus.
-Aš tik paklausiu klausimo ir daugiau gyvenime prie tavęs neisiu. - pasakiau.
Elijus tylėjo. Aš giliai įkvėpiau oro...
-Elijau... tai tu nužudei mano tėvus? - paklausiau.
Elijus lėtai atsisuko. Aš pajutau kaip mano skruostu rieda ašara.
-Tik atsakyk... ar tu nužudei mano tėvus? - paklausiau vėl.
-Taip Heile. - atsakė Elijus.
Man nutirpo kojos... jaučiau kaip stipriai plakė mano širdis...
-Reikėjo tik pasakyti... seniai, dar kai nebuvau tokia... - ištariau pro ašaras.
Elijus priėjo prie manęs. Iš kišenės išsitraukęs durklą padavė man.
-Aš atėmiau iš tavęs dvidešimt metų. Atimk iš manęs dvigubai daugiau... Atimk iš manęs visą mano gyvenimą... - pasakė Elijus. Jo akys buvo pilnos ašarų.
-Elijau... aš... negaliu... - pasakiau.
-Susituok su Klausu, užaugink Viltį... - pasakė Elijus ir įdavė man į ranką durklą.
Aš verkiau ir žiūrėjau į Elijų.
-Aš to nedarysiu... - pasakiau.
Elijus pabučiavo man į kaktą.
-Heile Marshall... arba Andrėja Labonair, jūs turite tai padaryti. Dėl savęs... Aš žinau, kad jūs mane mylite... Aš jus myliu taip pat... Bandžiau vengti - nepavyko, bandžiau bėgti - nepavyko, bandžiau slėptis - nepavyko...
-Aš taip pat Elijau...
-Myliu tave Heile... visados, bet gyvenimas su manimi tau nenulemtas. - pasakė Elijus.
-Myliu tave Elijau...
-Padaryk tai Heile... Daryk viską ką aš sakau... - paliepė Elijus.
Aš užsimerkiau ir pajutau pyktį Elijui už visą tai...
-Atleisk... aš tave myliu... bet... - ištariau pro ašaras.
Aš įdūriau durklą tiesiai jam į širdį.
Elijus krito ant žemės.
Aš atsiklaupusi verkiau...
Pajutau Klauso ranką ant peties.
-Dabar tu jau tekėsi už manęs? - paklausė jis.
Aš linktelėjau...

Vestuvių diena:
Vestuvėse nieko nebuvo... nei Devinos, nei Lidijos, nei Kolo, nei Rebekos... Pirmoje eilėje sėdėjo Frėja laikydama Viltį, o kitose eilėse sėdėjo vampyrai kurių nepažįstu...
-Skelbiame jus vyru ir žmona! - išgirdau kunigo balsą.
Mes pasibučiavome su Klausu ir "laimingi" išėjome iš bažnyčios. Visi mus sveikino...
Man trūko visų... Rebekos kuri supykusi išvyko iš miesto, Lidijos ir Devinos, kurios sužinojusios apie vestuves nesutiko jose dalyvauti... Kolo, kuris net nepatikėjo šia žinia... tų pačių - Dereko, Stefano, Deimono, Elenos... Visų mirusiųjų ir kritusių nuo mano rankos... Elijaus...
Aplinkui džiaugsmas... Aš džiaugiuosi taip pat, tik esu su kauke, kuri gudriai dangsto mano vidų... Vis dar nesivaldanti ir dabar jau galingesnė, tik be jausmų... egzistavau šiame pasaulyje pilname kraujo ir žiaurumo...
THE END!

PABAIGA! Ačiū už jūsų dėmesį, ačiū už tai, kad skaitėte šią istoriją! Ačiū žmonėms kurie mane drąsino ir sakė, kad tipo rašyti moku... Ačiū už jūsų nuoširdumą, palaikymą ir tas žvaigždutes. ❤❤❤ Kažkaip lipdžiau ir ilgai galvojau kaip parašyti pabaigą. 😂 O dabar atskleisiu tą variantą "A", kurį daugelis rinkosi, bet šis variantas nusileido "Heilės ir Klauso vestuvėms". 😂 Taigi Variante "A" Tatja turėjo nužudyti Heilę (kažkaip nesukrėčia manęs, bet tą pabaigą būtų labai lengva parašyti ir galbūt būtų kažkokia banalybė).
Na, o dabar apie šią istoriją. Taigi žmonės, ši Love or Blood istorijos dalis yra paskutinė... 💔 Kažkaip gaila, bet taip yra, nes atsirado mano gyvenime visoks š... ir aš neturiu įdėjų... 😢 O jeigu kalbant apie mokslus ko gero iš viso nekelčiau dalių... Kadangi mokausi tokioje klasėje, kai tau prieš akis bus padėtas lapas kuris nuspręs tolesnį tavo gyvenimą... Todėl esu priversta nekurti daugiau kitų dalių šiai istorijai... 😦 Dėkoju už tai, kad buvote iki galo! ❤❤❤
#Peace! ✌
-Jūsų Beafowl ❤