Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Kraujo praliejimas ir kaltė

Elijus stovėjo už mūsų ir klausėsi musų pokalbio. Klausas plačiai šypsodamasis stebėjo mane. Aš tylėjau. Nežinojau ką pasakyti...
-Kodėl jūs čia? - nutraukė nejaukią tylą Elijus.
-Heilė čia mane atsivedė. - atsakė Klausas.
Elijus pažiūrėjo į mane.
-Ne, Klausas bando mane išgelbėti nuo visiško nesikontroliavimo. - pasakiau.
-Tavęs negali mokyti Klausas. Tu pati turi išmokti kontroliuotis. - pasakė griežtai Elijus.
-Štai kur tu Elijau. - pasakė už mūsų stovinti visiškai nuoga mergina.
Tai buvo - Tatja.
-Tatja, eik iš čia. Čia tau pavojinga. - pasakė Elijus.
-Palauk Elijau, čia ta stebuklingoji Heilė Marshall... Kuri pagimdė stebuklingą vaiką... O čia... Klausas Mikaelsonas! - vaikštinėjo ji.
-Gražuolė Tatja... vis dar esi tarp tų įspūdingiausių moterų lovoje dešimtuke. - ironiškai nusišypsojo Klausas.
-Tatja... eik iš čia... - pasakiau, nes jau jaučiau tą norą pasimaitinti ja.
-Kodėl? Pavydi, kad Elijus yra mano? - pašaipiai klausinėjo ji.
-Tatja... aš rimtai. - ištariau.
-Tatja, eik iš čia... - paliepė Elijus.
-O Elijau, ar tu negali jos sustabdyti? - paklausė Tatja.
Elijus atsistojo prieš mane.
-Tau kraujas nerūpi, tu maitinsiesi iš maišelio. Gersi kraują ir jausiesi gyva tik iš maišelio... o dabar... nepulsi Tatjos. - užkalbėjo mane Elijus.
Aš akimirką pastovėjau ramiai ir iš karto puoliau Tatją.
Klausas juokėsi.
-Jos neveikia užkalbėjimai. - pasakė jis.
Elijus atplėšė mane nuo Tatjos ir stipriai sviedė į šalį.
Aš puoliau Elijų.
-Tatja, bėk iš čia! - suriko jis jai.
Ji pabėgo.
Aš sviedžiau Elijų tiesiai į medį. Jis parvertė mane ant žemės.
-Ji turi pasimaitinti, kad atgautų protą. Be to, aš ją jau bandžiau užkalbėti, bet nepavyko. - pasakė Klausas.
-Kodėl jos neveikia užkalbėjimas? - paklausė Elijus.
-Nežinau! - užriko piktai Klausas.
-Klausai, surask kur nors žmogų, kad Heilė galėtų iš jo pasimaitinti. - paliepė Elijus.
Klausas dingo iš mūsų akių.
-Paleisk mane Elijau! Turiu pabaigti tai ką dariau! - rėkavau.
-Ne Heile... valdykis. - pasakė Elijus.
-Jeigu taip, tada negaliu. - pasakiau.
Aš įkandau Elijui į kaklą. Elijus stipriai suriko iš skausmo. Tai buvo - vilkolakio nuodai. Aš nusviedžiau jį ir bėgau kuo toliau. Mane vedė tolyn širdies plakimas, kraujo kvapas ir tankaus kvėpavimo garsas.
Atbėgusi prie to pojūčių šaltinio surikau:
-Negali ilgai slapstytis!
Į mane atskriejo akmuo, bet aš jį pagavau.
-Aš alkana, aš noriu pasimaitinti... - tyliai pasakiau - Tik lašelį, tik mažą.
-Primeni tu man vieną žmogų. - išgirdau balsą.
Atsisukusi pamačiau Klausą.
-Pabandyk mane sulaikyti ir tu lavonas. - pagrasinau.
-Pati sakai, mažą lašelį kraujo... Tu nenužudysi jos, tik atsigersi. - šypsojosi Klausas.
Jis akimirkai dingo. Atsiradęs, jis laikė Tatją.
-Tik mažą mažyti lašelį... - sušnibždėjo jis.
Aš nusišypsojau ir puoliau prie Tatjos. Įsisiurbusi jai į kaklą maitinausi jos krauju... Prisijungė ir Klausas.
Tatja rėkė, bet niekas negalėjo jai padėti...
Pasimaitinę kartu su Klausu pajutome nenusakomą malonumą kaip visomet.
-Ačiū Klausai. - padėkojau.
Bet staiga vėl grįžau į savo protą.
Aš pradėjau stipriai verkti:
-Ne... ką pasakys Elijus...
-Jis nieko nepasakys Heile. Tokia jau mūsų prigimtis. Tatja turėjo mirti, nes ji jau buvo mirusi. - pasakė Klausas.
-Aš atėmiau iš jo svajonę ir jo meilę... - atsiklaupiau prie Tatjos lavono.
Klausas atsiklaupė taip pat.
-Heile, mes esame tokie. Susitaikyk su tuo... - pasakė Klausas.
-Klausai! Ar tu nematai?! Aš noriu išgyti! Aš nebenoriu būti tokia! Elijus, Rebeka, Kolas niekada niekada nebuvo tokie kaip aš! Aš nenoriu būti tokia kaip tu! Aš noriu būti vėl švari! Aš noriu būti žmogumi!!! - rėkavau.
-Heile, tu niekada nebūsi tokia kokia nori būti... Elijus - pabaisa, Rebeka - pabaisa, Kolas taip pat. Kiekvienas vampyras, hibridas... kiekvienas turi neatsižadėti savęs. Jie visi tik slepia tikruosius savo jausmus, tikrąjį save... jie turi labai daug demonų kuriuos skandina savyje... bet jie tų demonų nenuskandina, nes... - kalbėjo Klausas, bet staiga aš jį nutraukiau.
-Nes... jie moka plaukti. - pasakiau.
Klausas nusišypsojo:
-Turi neslėpti tikrosios savęs Heile... turi gyventi taip kaip tu nori... nes visi kiti yra tik žmonės, kuriuos galbūt įskaudinsi, bet kaip žinai, jausmai išgyja...
Aš apsiašarojusi žiūrėjau į Klausą.
Klausas ištiesė man ranką.
-Elijus neatsigręžė kada tau tikrai reikėjo to, Devina negalėjo žiūrėti į tave kai tu tapai tokia... galvoji ji dabar žiūri į tave kaip į geriausią drauge, į kurią ji kažkada žiūrėjo? Rebeka... jau taip pat mato tave kitokią, o Lidijai tu neberūpi. Vienintelis kas matė ir mato tave dabr kaip demonę, tai aš. - kalbėjo Klausas.
Aš ilgai žiūrėjau į Klausą.
-Prieš ką tu turi tvardytis, valdytis ir kontroliuotis? - paklausė jis.
Aš padaviau jam savo ranką ir atsistojau nuo žemės.
Klausas plačiai šypsojosi.
-Klausai, tu kalbi teisingai, bet mes turime slėpti viską kas yra tamsu... mes turime bendrą dukrą mūsų Viltį. Klausai, ar tu nori, kad Viltis mus matytų kaip monstrus? Klausai, ar tu nori, kad Viltis taptų tokia kaip mes? - nesutikau su Klausu.
Klausas tylėdamas žiūrėjo į mane.
-Taip. Viltis turi matyti mus kaip žmones. Kiekviena pasaulio būtybė, turi kažką, prieš kurį nusiima savo kepurę, atiduoda savo pagarbą ir kovoja dėl jos iki galo... - galiausiai pritarė Klausas.
-Tas kažkas mūsų Viltis. - nusišypsojau.
Klausas paėmė už kojos Tatjos lavoną ir ją tempė.
-Dabar grįžtam prie Elijaus. - pasakė Klausas.
Aš vis dar jaučiausi labai blogai... Daugiau gyvenime, niekada... Elijus nepasitikės manimi... niekada...
Mes atradome Elijų gausiai prakaituojantį ir besivartantį iš skausmo.
Pamačiusi jį, aš jaučiau savyje tokį skausmą kokio dar niekad nesu jautusi.
-Elijau... aš... atsiprašau... - ašarodama atsiprašinėjau.
-Mane tik... pargabenkite namo... prašau... - pasakė jis.
Klausas stovėjo prie Tatjos lavono.
-Whatever... - jis pavartė akis ir temdamas lavoną nuėjo.
-Elijau... kaip tave pargabenti? - paklausiau.
-Tu... nužudei ją... - ištarė tyliai Elijus.
Aš pakėliau galvą į viršų ir užsimerkiau.
-Aš Elijau... taip... aš ją nužudžiau... - ištariau.
Elijus tylėjo.
-Prašau... Elijau, pasakyk ką nors... - ištariau pro ašaras.
Elijus tik giliai atsiduso.
Aš laukiau kažkokio žodžio iš jo, bet jis tylėjo.
-Viskas bus gerai... tu pagysi iš tų siaubingų haliucinacijų... O aš... išvyksiu kuo toliau... aš nesipainiosiu tau po kojomis. Arba tu galėsi nužudyti mane, už jos gyvybę... Tu galėsi man atkeršyti, kankinti mane... viską daryti... aš žinosiu už ką... Tik vieno, tik vieno vienintelio dalyko, aš neleisiu tau daryti... painioti į visa tai mano dukrelę Viltį... Ji nenusipelnė tokios motinos... Ji nenusipelnė ir tavojo keršto... - kalbėjau ašarodama.
Elijus gulėjo tylėdamas.
-Visą gyvenimą aš tau buvau stabdis. Visą gyvenimą nuo pirmosios dienos aš tau trugdžiau. Aš grioviau viską... Aš viską atėmiau iš tavęs... Elijau, tu esi labai geras ir žmogiškas... tu turi širdį... ir nepaisant visko, kas tu esi, ką padarei... tu man esi tyras. Tu esi tas pats žmogus. Taip! Žmogus... kurį pamačiau pirmą kartą ir... kurį pamilau... Pamačiusi tave aš pajaučiau kažką... niekada nežinojau kas yra tai ką jaučiau tau, nesupratau ką aš jaučiu... bet tik dabar... tik dabar... aš supratau, kad aš tave myliu. Atsiprašau Elijau, kad per mane mirė Gia, atsiprašau, kad per mane tu kentėjai, atsiprašau, kad per mane tu turėjai kontroliuotis, atsiprašau, kad nužudžiau Tatją... ir... atsiprašau, kad tave myliu... - išdėsčiau viską iš širdies žiūrėdama Elijui tiesiai į akis...
Elijus klausėsi ir tylėjo... Jis suprato, kad per mane jis neteko visko... Man reikia jo atleidimo. Man reikia tik jo atleidimo...

Hello! Nuu jau pabaiga artėja! Ir aš žinau kokia ji bus! ❤❤❤ Mėginsiu kažkaip sulipdyti, todėl nesitikėkit didžiausio šedevro. 😂 Ačiū, už jūsų pagalbą, kad nepatingėjot išrinkti šiai istorijai dalį. 😂😂😂 Kviečiu išlikti iki šios istorijos finalinės dalies! ❤❤❤ Ir taip! Visus aš išbučiuoju kurie skaito, ir kuriems patinka visa tai ką aš čia rašau! 😘😘😘