2 Skyrius. 2 Dalis

1.2K 104 4
                                    

Nesu tikra, ar protingai elgiuosi, bet vis dėl to turiu, tai padaryti. Esu pakankamai greita ir turėčiau pabėgti nuo jų, todėl verta rizikuoti. Nors mano tėvai bando mane perkalbėti ir duoda gana tikslius argumentus, kodėl tai rizikinga, bet aš vis tiek žiūriu į tamsą ir kaupiu drąsą.
-Deqiun, tai kvaila. Tu negali ten eiti,-suburbėjo Edvardas.
-Jau senai praėjo tas laikas, kai galėdavai man vadovauti,-atsikirtau jam, taip jį užčiaupdama.
-Prašau, mieloji. O jei tu klysti ir tas planas nesuveiks? Tu gali žūti!-susigraudinusi įsiterpė mama. Žinau kad jie teisus, bet neturiu kito pasirinkimo. Kažkur ten yra mano vaikinas, kuriam reikia mano pagalbos. Turiu eiti.
-Man viskas bus gerai. Turiu padaryti tai. Per mane jie yra ten, todėl arba dabar viską nutraukiu, arba liksiu viena,-pažiūrėjau į juos ir tada vėl grąžinau žvilgsnį į duris vedančias į rūsį. Priėjusi arčiau slenksčio, įkvėpiau oro ir tėvams nespėjus manęs sustabdyti pasileidau bėgti laiptais žemyn. Įsijungusi flashlight apšviečiau tamsų koridorių įsitikindama, kad aplink mane nieko nėra.
Mano kūnas pašiurpęs, o širdis tabaluojasi. Nemeluosiu-bijau. Nenoriu mirti, tik ne tokio amžiaus. Dar daug ką noriu padaryti, galbūt net sukurti šeimą, bet taip pat žinau, kad niekas nepadės jiems be manęs.
-Gerai Deqiun, suikaupk,-tyliai sau sušnabždėjau. Patraukiau tuo pačių kelių, kur pirmai juos radau. Jau dabar galiu girdėti prislopintą, bet kraupų kvėpavimą. Vis dar bandau suprasti, kas tas trečias padaras, bet greitai užmirštu, kai išgirstu skardu riaumojimą. Po velniais! Priėjusi patalpą, kurioje jie yra, gyliai įkvėpiau ir užmerkiau akis. Aš galiu tai padaryti.
Atkišau telefoną priešais save apšviesdama juos. Jie greitai atsisuko į mane ir sužviegė taip garsiai, kad krūptelėjusi atsitraukiau per kelis žingsnius.
Jiems pradėjus eiti link manęs, nieko nelaukdama apsisukau bėgti. Nežinau kodėl, bet šįkart nesugebėjau bėgti greičiau nei anakart. Krūtinę užliejo pažįstamas jausmas, kai mano kūnas paklūstą kažkam kitam. Ne, ne, ne! Pradėjau panikuoti ir stengtis priešintis tam, bet ilgai netrukus pajaučiau jų kvėpavimą šalia savęs. Kažkuris iš jų mane smarkiai nubloškė į sieną ir suriaumojo.
Pažvelgiau į juos pilna baimės. Mintis, kad galiu mirti, mane velniškai bauginą.
-Zayn. Prašau, Zayn pabusk,-sušnabždėjau. Nežinojau, kuris iš jų yra jis, bet tikėjausi, kad mano maldavimas suveiks.
Jiems priartėjus prie manęs, smarkiai užmerkiau akis ir susigūžiau. Pajaučiau, kaip jie pasilenkė prie manęs ir pauostinėjo. Jau tikėjausi, kad galbūt jie atpažins mane, bet tada mano kūną užvaldė smarkus, tiksliau nepakeliamas skausmas. Jų dantis susmigo į mano kūną ir pradėjo siurbti iš manęs gyvybę. Dabar žinau, kad niekaip nepaspruksiu.

Wop wop! Aš vėl grįžau! Biški atostogauju, todėl retai gaunu progą išsitraukti telefoną. Dalis trumpą, bet tikiuosi patiko. Komentuojame ir nepamirštame Vote!

MOONS (Z.M.)Where stories live. Discover now