1 Skyrius. 3 Dalis

1.5K 140 5
                                    

-Einu pažiūrėti, kas ten atėjo, tu būk čia,-sumurmėjo Zayn palikdamas mane viena vonioje. Atsidususi pasiėmiau jo juodus marškinius, kuriuos jis įmetė plauti.

Nuėjusi į kambarį užsidėjau timpas ir trumpam žvilgtelėjau į veidrodį užmesdama akį. Galėčiau ir geriau atrodyti. Palikusi kambarį nulipau laiptais žemyn pamatydama savo tėvą. Nemačiau jo jau kurį laiką ir galiu pripažinti, kad visai norėčiau dar kurį laiką nematyti, bet akivaizdu, kad apie šitą svajonę turiu pamiršti.

-Ką tu čia veiki?-susiraukiau. Galbūt turėčiau būti šiek tiek malonesnė, bet nežadu to daryti, nes jis elgėsi su manimi žiauriai, lyg su kokia marionetė. Taip pat ir Zayn elgėsi.

-Deqiun,-šiltai šyptelėjo, bet tai manęs neveikė.

-Ko nori?-sukryžiavau rankas.

-Ramiai,-paliepė Zayn. Piktai į jį pažiūrėjau, nes tikrai nesitikėjau, kad jis gins Edvardą. Juk pats sakė, kad nemėgsta jo dėl to, kaip jis elgėsi.

-Tavo mama mieste, ji nori su tavimi susitikti.

Šiek tiek atsipalaidavau ir pralinksmėjau, nes senai bemačiau savo mamą. Atrodo praėjo visa amžinybė! Žinoma nenoriu pripažinti Edvardui, kad esu dėkinga jam, jog pranešė apie mamos atvykimą.

-Rytoj ji galėtu atvažiuoti pas mus ir pagyventi,-pasiūlė Zayn. Įsišiepiau išgirdusi tai. Galėsiu pabūti su mama ir galbūt net papasakoti viska, nes nenoriu visko laikyti savyje. Draugams to negaliu sakyti, jie pamanytu kad esu beprotė. Jie taip manė, kai aš pasirodžiau kavinėje.

-Aš jai pasakysiu ir ryt čia atvešiu,-šyptelėjo Edvardas.

Nieko jam daugiau nesakiau, nors norėjau įgelti. Pasidariau per daug arši, o tai galėčiau kaltinti visus įvykius į kuriuos buvau įtraukta jo dėka. Vienas geras dalykas yra Zayn. Jis vienintelis manęs nori.

___________

Likau viena namuose, nes Zayn su Edvardu išvažiavo nesakydama man net kur. Nesipriešinau tam, nes turiu savų planų. Kol esu viena galiu nueiti į tą vietą miškuose. Man reikia ten nueiti, galbūt taip galėsiu susitaikyti ir atsikratyti tos kaltės jausmo.

Persirengusi į kitus rūbus išėjau iš namų. Ačiū dievui įtikinau Zayn atsisakyti tų keistų sargybinių, bet žinau, kad vairuotojas Hansas yra likęs.

-Hansai galėtum mane nuvežti iki namo miške?-paklausiau tikėdamasi, kad jis supras ir žinos apie tą vietą.

-Pono Malik brolio priklausantį namą?-žvilgtelėjo į mane. Linktelėjau pritardama jam.-Galime važiuoti,-šyptelėjo.

Išlipusi iš automobilio pažiūrėjau į namą, kuriame praleidau tikrai ne geriausias savo gyvenimo dienas. Liepusi Hansui atvažiuoti manęs po kelių valandų priėjau prie namo bet vidun nėjau. Likusi viena apsidairiau ir pradėjau traukti kelių link tos ligoninės. Neužilgo priėjau kraupiai atrodanti pasatą ir mano mintis perskrodė visi atsiminimai: Lukas, tie padarai, aš ir Zayn, bučinys... Lėtai priėjau prie durų ir jas pravėriau. Įėjau į vidų apsidairydama. Nors tą kartą buvo tamsu, bet žiūrint į koridorių-jį atsimenu. Čia viskas atrodo taip sena ir ne taip kraupu, kaip tą naktį. Įėjau į patalpą, kurioje paskutinį syki mačiau Luką. Viskas atrodo kiek kitaip nei tą paskutinį syki. Paliečiau savo lupas jausdama kylančias ašaras. Tai tikrai nepadėjo.

-Deqiun,-išgirdau pažįstama balsą. Greitai atsisukau krūptelėdama ir per kelis žingsnius atsitraukdama.

-Lukai,-tai išėjo, kaip tylus šnabždesys: baimingas ir nustebęs.


NEW! Tikiuosi patiko!

MOONS (Z.M.)Where stories live. Discover now